Lieporių kapinynas
| Lieporių kapinynas | |||
|---|---|---|---|
  Lieporių kapinynas |
|||
| Koordinatės |
|
||
| Vieta | Šiaulių rajonas | ||
| Seniūnija | Šiauliai | ||
| Naudotas | IV a. – VIII a. | ||
| Tirtas | 1987 ir 1990–1991 m. | ||
| Registro Nr. | AR1727 / 16383 / A653 | ||
Lieporių kapinynas – kapinynas Šiaulių miesto pietinėje dalyje, į vakarus nuo kelio Šiauliai–Kelmė, ant kalvelės, tarp Vijolės ir Šventupio upelių, tarp buv. Lieporių kaimo ir Gytarių gyvenamojo mikrorajono, greta archeologinės Lieporių gyvenvietės.
Tyrimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Aptiktas 1983 m., Šiaulių Aušros muziejus kapinyną pradėjo tyrinėti 1987 m. (Ilona Vaškevičiūtė), 1990–2006 m. tyrė Birutė Salatkienė. 1987 ir 1990–1991 m. kapinyne ištirtas 4039 m² plotas. Aptikti 95 mirusiųjų kapai, daugiausia vaikų, jaunuolių, jaunų vyrų ir moterų; vyresnių nei 40–45 m. buvo tik 9.[1] Kai kurių ūgis siekė 180–190 cm. Nustatytas 30 kapų palaidotųjų amžius. Šeši iš jų buvo vaikai iki 10 metų amžiaus, penki 10–20 metų. Iš 20–30 metų mirusiųjų 5 buvo vyrai ir trys moterys. Daugiausia mirusiųjų 30–40 metų amžiaus. Galima spėti, kad dauguma vyrų žuvo mūšiuose, o moterys mirė gimdydamos.
Kapai išdėstyti eilėmis vienas šalia kito, bet labai netolygiai. Ankstyviausi kapai rasti pietiniame kalvelės pakraštyje. Jie datuojami V a. – VII a. Mirusieji laidoti su IV a. – VIII a. dirbiniais (ginklais, darbo įrankiais, papuošalais) pailgose keturkampėse, dažnai užapvalintais galais, 130–230 cm ilgio ir 40–80 cm pločio negiliose duobėse, dauguma jų į molį įkasta 15–26 cm. Pati giliausia duobė iškasta vyro kapui Nr. 91, ji 80 cm gylio, iš jų – 60 cm molyje. Kapinynas priskiriamas žemaičiams.[2] Manoma, kapinyne laidoti Lieporių I ir II senovės gyvenviečių mirusieji.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Lieporių kapinynas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XIII (Leo-Magazyn). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2008. 142 psl.
- ↑ Ilona Vaškevičiūtė. Pietinės Žiemgalos ribos. ŽIEMGALA. 1999/1
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Birutė Salatkienė. Lieporių (Šiauliai) kapinyno 1990 ir 1991 m. tyrinėjimai. – Iliustr. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1990 / 1991, D. I. – 1992, p. 117-122.
- Birutė Salatkienė. Žemaičių karių kapai V–VIII m. e. a. Lieporių kapinyne. – Iliustr. // Mūsų kraštas. – Nr. 2 (3) (1993), p. 21-29.
- Birutė Salatkienė. The complex of archaeological monuments in Lieporiai (the 5 th–8 th c. A.D.). – Iliustr. // 19. Nordiske arkæolog kongres : Velje 12.–19. September. – [Velje, 1993]. – P. 103–105.
- Birutė Salatkienė. Lieporių gyvenvietės tyrinėjimai. // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 1992–1993 m. , V,-1994.-p.-64-73;
- Birutė Salatkienė. Lieporių archeologinių paminklų kompleksas / dail. Arūnas Vasiliauskas. – Iliustr. // Šiaulių metraštis 1994–1995. – Šiauliai: Saulės delta, 1996. – P. 161–168.
- Birutė Salatkienė. Seniausios Šiaulių istorijos tyrinėjimai / piešinys Haris Ostašenkovas. – Iliustr. – Bibliogr. : 16 pavad. // Šiauliai: miesto istorija, dabartis, perspektyvos. – Šiauliai: Saulės delta, 1998. – P. 6-15.
- Birutė Salatkienė. Lieporių neįtvirtinta gyvenvietė 1 // Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2004. – 2006, p. 45-52.
- Birutė Salatkienė. Lieporių archeologijos paminklai kaip žemaičių paribio kultūros atspindys // Istoriniai tekstai ir vietos kultūra. Šiaurės Lietuvos istorijos centras, Dialektologijos centras, Šiaulių universitetas. Historical scripts and local culture. Šiauliai-Ryga. 2004. P. 138–151.