Laurentijaus metraštis

Laurentijaus metraštis (rus. Лаврентьевская летопись) – senųjų Rusios kronikų rinkinys, į kurį sudėta neišlikusi „Būtųjų laikų pasakojimo“ seniausia versija ir jo tęsiniai, daugiausiai aprašantys įvykius Šiaurės Rusijoje (Vladimiro-Suzdalės žemėje). Šiuo metu saugomas Rusijos nacionalinėje bibliotekoje Sankt Peterburge.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Tai antras pagal senumą iš išlikusių Rusios metraščių, vienuolio Laurentijaus 1377 m. nurašytas 1305 m. Tverės metraštis, kuris buvo skirtas kunigaikščiui Michailui Jaroslavičiui. Metraštyje įvykiai aprašomi iki 1305 m., bet toliau 898–922, 1263–1283 ir 1288–1294 m. laikotarpiai dėl kažkokios priežasties praleidžiami. Rankraštį 1792 m. buvo įsigijęs žinomas grafas Aleksejus Musinas-Puškinas (1744–1817), vėliau padovanojęs carui Aleksandrui I, kuris jį perdavė 1811 m. Imperatoriškajai bibliotekai.

Ankstyvuoju laikotarpiu Laurentijaus metraštis Lietuvai skiria palyginti nedaug dėmesio, bet XIII a. antros pusės istorijai pateikia keletą svarbių žinių.^[1]