Klermonas-Feranas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Klermonas-Feranas
pranc. Clermont-Ferrand
   Blason ville fr ClermontFerrand (PuyDome).svg   
Clermont vu de Montjuzet.JPG

Klermonas-Feranas
45°46′59″N 3°4′56″E / 45.78306°N 3.08222°E / 45.78306; 3.08222 (Klermonas-Feranas)Koordinatės: 45°46′59″N 3°4′56″E / 45.78306°N 3.08222°E / 45.78306; 3.08222 (Klermonas-Feranas)
Laiko juosta: (UTC+1)
------ vasaros: (UTC+2)
Valstybė: Prancūzijos vėliava Prancūzija
Regionas: Overnė Overnė
Departamentas: Piui de Domas
Gyventojų (2007): 138 700
Plotas: 42,67 km²
Tankumas (2007): 3 251 žm./km²
Altitudė: 358 m
Pašto kodas: 63000
Tinklalapis: www.ville-clermont-ferrand.fr
Commons-logo.svg Vikiteka: Klermonas-FeranasVikiteka

Klermonas-Feranas (pranc. Clermont-Ferrand) – miestas Prancūzijos centrinės dalies pietuose, Overnė regiono ir Piui de Domo centras. Svarbus transporto centras – per miestą eina Paryžių, Bordo ir Bezjė jungiančios automobilių magistralės, veikia oro uostas. Išplėtota gumos, metalo apdirbimo, mašinų gamybos, farmacijos, elektronikos, siuvimo, maisto pramonė. Veikia du universitetai, observatorija, botanikos sodas. Šalia miesto įkurti keli regioniniai gamtos parkai.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Dabartinis miestas susikūrė 1633 m., susijungus dviem miestams. Iki tol labiau buvo žinomas Klermonas – nuo IV a. vyskupijos centras, daugelio sinodų vieta. Klermone popiežius Urbonas II paskelbė Pirmąjį kryžiaus žygį. Nuo XII a. – grafystės sostinė. XIII a. gavo miesto teises. 1551 m. prijungtas prie Prancūzijos.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Išliko senovės Romos pastatų liekanos. XIII–XIV a. Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų katedra, romaninė Dievo Motinos bažnyčia, renesanso rūmai.[1]

Miestų partnerystė[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Clermont-Ferrand (Klermon Feranas). Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 167 psl.