Kineziterapija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Kineziterapija (gr. κίνηση 'judesys' + θεραπεία 'gydymas') – viena pagrindinių reabilitacijos priemonių. Šis terapijos būdas pagrįstas tuo, kad tinkamas kūno judesys padeda atnaujinti, pagerinti ir išlaikyti kaulų ir raumenų, širdies kraujagyslių ir kitų sistemų funkcinę būklę. Sudarant ligoniams kineziterapijos priemonių planą, būtina įvertinti ne tik bendrą ligonių būklę, biosocialinių funkcijų sutrikimus, bet ir pakenktų organų ar sistemų būklę.

Kineziterapijos principai:

  • Laipsniškumas. Šiuo principu vadovautis didinant krūvį. Gydomojo kurso metu pamažu didinamas kineziterapijos seansų skaičius, judesių amplitudė, kartojimų skaičius, intensyvumas, sudėtingumas.
  • Sistemingumas. Kineziterapijos procedūros atliekamos ilgą laiką, nedarant ilgesnių pertraukų.
  • Individualumas. Vadovaujantis šiuo principu, reikia įsigilinti į patologinio proceso pobūdį, priežastį, adaptacines (kompensacines) organizmo galimybes, ligonio fizinį išsivystymą, amžių, profesiją.
  • Sąmoningumas. Sąmoningas ir valingas ligonio dalyvavimas gydymo procese, bendradarbiavimas su kineziterapeutu turi reikšmės procedūrų efektyvumui.
  • Visapusiškumas. Kineziterapijos procedūros turi veikti ne tik pažeistą organą, bet ir visą organizmą, lavinti neurorefleksinius, endokrininius (humoralinius) mechanizmus, didinti organizmo adaptacines galias.

Kineziterapijos metodai[taisyti | redaguoti kodą]

Metodus medikai privalo gerai mokėti ir taikyti gydymui, reabilitacijai bei profilaktikai. Atsižvelgiant į ligonio būklę skiriami aktyvūs ir pasyvūs kineziterapijos metodai. Aktyvūs tokie metodai, kada ligonis pats juda. Pasyvūs – kada ligonis yra pasyvus, o įvairias manipuliacijas rankomis, prietaisais, aparatais atlieka gydytojas, medicinos sesuo, kineziterapeutas ar kineziterapeuto padėjėjas.

Aktyvioji[taisyti | redaguoti kodą]

Gydomoji kūno kultūra – viena iš labiausiai paplitusių kineziterapijos rūšių. Judesys – galingas biologinis stimuliatorius. Jis tampa gydančiu tada, kai taikomas tikslingai, pagal terapinius uždavinius, dozuotai ir atsižvelgiant į ligonio būklę. Pagrindiniai gydomosios kūno kultūros veiksniai - fiziniai pratimai, kurie gali būti taikomi raumeniui, raumenų grupei, sąnariui ar sąnarių grupei. Gydomoji kūno kultūra - tai fizinių pratimų naudojimas sergančiam žmogui gydyti, siekiant greitai ir visiškai sugrąžinti sveikatą ir darbingumą. Gydomoji kūno kultūra apima gydomąją gimnastiką, žaidimus, sporto elementus.

Gydomoji gimnastika – plačiai praktikoje naudojama gydomosios kūno kultūros šaka. Gydomajai gimnastikai naudojami įvairūs fiziniai pratimai. Jie yra galimi įvairaus amžiaus ligoniams, jie atliekami lovoje, lauke, vandenyje.

  • Analinė gimnastika naudojama, kada reikia gydyti raumenų grupes ar atskirus raumenis.
  • Bendra stiprinanti gimnastika naudojama vidaus ligoms gydyti, kai labiau reikia veikti ne atskirą organą, o visą organizmą.
  • Kvėpavimo gimnastika naudojama gydant ligonius, sergančius kvėpavimo sistemos ligomis.
  • Koreguojanti gimnastika naudojama esant judamojo aparato pakitimams – stuburo, krūtinės ląstos bei galūnių deformacijoms.
  • Higieninė ir gamybinė gimnastika. Šitų abiejų rūšių uždavinys yra bendras organizmo stiprinimas, sugrąžinti darbingumą ir sumažinti nuovargį.

Žaidimai – kompleksas taikomojo pobūdžio specialiai organizuotų judesių ir fizinių pratimų, kurie pasižymi bendru poveikiu organizmui.

Sporto elementaiplaukimas, irklavimas, slidinėjimas, važinėjimas dviračiu.

  • Dozuotas ėjimas ir terenktūras. Dozuotas ėjimas taikomas sergant širdies ir kraujagyslių ligomis bei sergant kvėpavimo sistemos ligomis. Tai ėjimas nelygia, kalnuota vietove. Eidami ligoniai kontroliuoja pulsą, stengiasi ritmingai kvėpuoti.
  • Darbo terapija padeda sveikti visam organizmui, nes vyksta teigiami poslinkiai fiziologinėje, psichinėje, socialinėje sistemose. Darbo terapijos tikslas – padėti ligoniui atsigauti fiziškai, socialiai ir profesionaliai.

Pasyvioji[taisyti | redaguoti kodą]

Masažas[taisyti | redaguoti kodą]

Plačiai taikoma kineziterapijos rūšis sveikatai stiprinti, darbingumui bei psichinėms bei fizinėms žmogaus jėgoms grąžinti. Yra kelios masažo rūšis:

  • Gydomasis. Atliekamas gydymo įstaigose, norint pagerint ligonio būklę ir savijautą;
  • Taškinis. Tai gydymo metodas, kuris jungia akupunktūrą ir masažą. Taškinio masažo metu pirštų galais masažuojami biologiškai aktyvūs taškai;
  • Segmentinis. Daromas poveikis odos paviršiui, gilesniems audiniams ir vidaus organams.
  • Higieninis. Taikomas normaliai organizmo veiklai palaikyti, sveikatai stiprinti, senėjimo procesams stabdyti.
  • Kosmetinis. Atliekamas norint palaikyti atskirų kūno dalių išvaizdą, pašalinti ir sumažinti kosmetinius defektus;
  • Masažas aparatais. Jis atliekamas įvairiais aparatais ir derinamas su masažavimu rankomis;
  • Hidromasažas. Atliekamas vandeniu ar vandens srove.

Masažas – speciali, dozuota mechaninių ir refleksinių poveikių visuma. Masažas paveikia abipusius neurorefleksinius, neurohumoralinius ir neuroendokrininius ryšius. Odos mechanoreceptoriai transformuoja mechaninio dirginimo energiją į nervinius impulsus, kurie sklinda į centrinę nervų sistemą, ši atsakomąsias reakcijas, koordinuoja, reguliuoja įvairias funkcijas.

Naudojami šie gydomojo klasikinio masažo būdai:

Glostymas[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas seniausių masažo būdų, kuriuo pradedamas ir baigiamas masažas. Glostant ranka lengvai slysta kūno paviršiumi, nesudarydama prieš save odos raukšlės. Glostymas tiesiogiai veikia odą: pašalina suragėjusias epidermio ląsteles, pagerėja prakaito ir riebalinių liaukų veikla, odos kvėpavimas, kraujo apytaka kapiliaruose, pakyla odos temperatūra. Yra skiriami keli glostymo būdai:
1. Plokščiasis paviršinis glostymas;
2. Plokščiasis gilusis glostymas;
3. Apimantis nenutrūkstamas glostymas;
4. Apimantis nutrūkstantis glostymas.

Trynimas[taisyti | redaguoti kodą]

Tai audinių pajudinimas, pastūmimas, ištempimas įvairiomis kryptimis. Jo metu masažuotojo ranka juda kartu su odos paviršiumi prieš ir pagal limfos tekėjimo kryptį. Trinant ištempiami randai, sumažėja sąaugų patologija, didėja kraujo tekėjimas į audinius ir gerėja jų mityba, didėja raumenų tonusas. Skiriami šie trynimo būdai:
1. Išilginis trynimas;
2. Skersinis trynimas;
3. Spiralinis trynimas;
4. Žiedinis trynimas.

Maigymas[taisyti | redaguoti kodą]

Vienas sudėtingiausių pagal atlikimo metodiką masažo būdų. Maigymas didina raumenų tonusą, susitraukimo funkciją, sausgyslių elastingumą, ištempia raiščius, gerina raumenų kraujo ir medžiagų apykaitos procesus, mažina raumenų nuovargį.

Maigymo būdai: nenutrūkstantis išilginis ir skersinis, nutrūkstantis atkėlimas ir spiralinis.

Vibracija[taisyti | redaguoti kodą]

Tam tikro dažnio ir amplitudės virpesių perdavimas kūno paviršiumi. Vibracija veikia ne tik tą vietą, kuri yra masažuojama, bet ir šalia bei giliau esančius audinius. Dėl refleksinio poveikio mechaninė vibracija sustiprina, o kai kada ir „atgaivina“ išnykusius giliuosius refleksus, malšina skausmą, gerina masažuojamos vietos mitybą, raumenų gebėjimą susitraukti, keičia kraujo spaudimą, gerina žarnyno peristaltiką, audiniai atsigauna po traumų.

Skiriami šie vibracijos būdai: nenutrūkstanti, kuri dar skirstoma į labilią, stabilią ir taškinę, ir nutrūkstanti vibracija. 1. Nenutrūkstantis stabilus: masažuotojas virpamuosius judesius atlieka ranka vienoje vietoje;
2. Nenutrūkstantis labilus: masažuotojo ranka, virpindama audinius, slenka masažuojamu paviršiumi;
3. Nenutrūkstantis taškinis: atliekamas vienu pirštu kaip nenutrūkstančios stabilios vibracijos atmaina;
4. Nutrūkstanti vibracija: šios vibracijos metu masažuotojo ranka, prisilietusi prie masažuojamo paviršiaus, staiga atitraukiama. Ši vibracija _ tai tarsi smūgiai į kurią nors vietą. Pagalbiniai vibracijos būdai: plekšnojimas, padaužymas, kapojimas, purtymas, sukratymas, pakratymas, pastūmimas.

Mechanoterapija[taisyti | redaguoti kodą]

Mechanoterapija naudojama norint atgaivinti nusilpusius arba sunkiai atliekamus judesius. Ji atliekama specialiai sukonstruotais aparatais. Mechanoterapija kaip gydymo būdas susiformavo praeito šimtmečio viduryje. Taikant mechanoterapiją judesys yra griežtai lokalizuotas, tiksliai dozuojamas pasipriešinimas, raumuo tempiamas mechaniškai, judesys kartojamas daug kartų. Taigi mechanoterapijos metu veikiami rigidiški raumenys, kontraktūros po imobilizacijos, tempiamos sausgyslės, atgaivinamas raumenų tonusas, taisomi laikysenos defektai.

Tempimo terapija[taisyti | redaguoti kodą]

Tempimo terapija – gydymo metodas, kai, tempiant mechaniniu būdu pagal išilginę ašį, stengiamasi atitraukti, pailginti tam tikras žmogaus kūno vietas. Dažniausiai yra veikiama sausgyslių ir raiščių sistema. Tempimo terapija – tai labai senas gydymo būdas, kuris gali būti taikomas į vairioms kūno dalims, tačiau visada reikia parinkti tinkamą padėtį. Kartu su tempimu gali būti naudojama vibracija, šiluma. Tempimas gali būti atliekamas naudojant specialius tempimo stalus arba kitas priemones. Tempimą galima atlikti sausumoje ir vandenyje. Vanduo gerai atpalaiduoja raumenis, todėl tempimas vandenyje pranašesnis už tempimą sausumoje. Procedūros trukmė įvairi, priklausanti nuo tempimo vietos, pavyzdžiui: kaklas tempiamas 2-10 min., juosmuo – iki 20 min.

Naudojant tempimo terapija reikia laikytis šių taisyklių:

  • skirti tempimą tik esant tiksliai diagnozei;
  • prieš procedūrą atpalaiduoti raumenis;
  • temptina vieta turi būti tarp fiksuotų kūno dalių;
  • tempti reikia atsargiai, lėtai, didėjančia jėga, stebint ligonio būklę;
  • pasibaigus tempimo laikui, ligonis išlaisvinamas lėtai, po truputį mažinant jėgą. Greitas procedūros nutraukimas sukelia paūmėjimą;
  • po tempimo ligonis turi likti ramybėje 20-30 min., geriausia nepajudinti jo iš vietos.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]