Irklavimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Apie irklavimą Lietuvoje – Lietuvos irklavimas.
Irklavimo varžybos 1952 m. Berlynas.
Henlio regata. Harvardo universiteto aštuonvietė su vairininku
Lietuvos aštuonvietė su vairininku per varžybas Bydgosčiaus mieste (Lenkija, 2010 metais)
Commons-logo.svg Vikiteka: Irklavimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Irklavimassporto šaka, fizinių pratimų rūšis, aktyvaus poilsio priemonė, pramoga; taip pat lenktynės bet kokios konstrukcijos buitinėmis valtimis, sportinėmis irklinėmis valtimis ar jūrinėmis valtimis. Oficialus sporto šakos apibrėžimas: irklavimas - valties su vairininku, ar be jo, postūmis vandens paviršiumi vieno ar kelių irkluotojų raumenų jėga, sėdint nugara į valties priekį ir naudojant irklus kaip antros eilės svertus. Irklavimo valtyse visos jų dalys, taip pat ir judančių dalių ašys, turi būti gerai įtvirtintos, išskyrus ikluotojų sėdynėles, kurios gali judėti išilgai valties ašies. Irklavimas aparatu ar baseine, imituojant irklavimą taip pat laikomas irklavimu (Tarptautinė irklavimo federacija - FISA)

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Sportinis irklavimas atsirado Didžiojoje Britanijoje. 1715 m. čia surengtos pirmosios lenktynės, nuo 1829 m. organizuojamos tradicinės regatos. XIX a. viduryje irklavimas jau buvo kultivuojamas daugelyje Europos šalių, Šiaurės Amerikoje, Australijoje. 1892 m. įkurta Tarptautinė irklavimo federacija (Fédération Internationale des Sociétés d'Avirons, FISA), kuri vienija 142 šalis.

Pirmasis irklavimo Europos čempionatas surengtas 1893 m., į Olimpinių žaidynių programą vyrų irklavimas įtrauktas 1900 m., moterų – 1976 m., o nuo XXVIII OŽ 2008 m. įtrauktas ir į Parolimpinių žaidynių programą. Pasaulio čempionatai rengiami nuo 1962 m. vyrų ir nuo 1974 m. moterų, nuo 1974 m. jie rengiami kasmet. Pasaulio čempionatai yra jaunių, jaunimo iki 23 m. ir suaugusiųjų. Be to, dar rengiami trys pasaulio taurės etapai. Irklavimą daugiausia kultivuoja Jungtinė Karalystė, Vokietija, Rusija, Kanada, Čekija, Slovakija, Olandija, Šveicarija, JAV, Australija, Italija, Prancūzija, Naujoji Zelandija.

Irklavimo sportas yra atskira sporto šaka, kuri dažnai neskiriama nuo kitos sporto šakos - baidarių ir kanojų irklavimo. Tai dvi skirtingos sporto šakos, turinčios atskiras - tarptautinę ir Lietuvos federacijas.

Sportinė valtis[taisyti | redaguoti kodą]

Lenktyninė valtis siaura, ilga (ilgis svyuoja nuo 8.2m iki 19.9m), žemais lygia apkala (medine ar plastikine) šonais, su deniu. Irklo ilgis 285–385 cm, masė 3,5–4 kg. Irkluojama sverto principu veikiančiais pritvirtintais vienmenčiais irklais, sėdint ant judamų sėdynių nugara judėjimo kryptimi. Valtys būna 8 klasių:

  • pavienės valtys, kurias kiekvienas sportininkas irkluoja vienu irklu:
    • dvivietė su vairininku (2+; tik vyrų)
    • dvivietė be vairininko (2-)
    • keturvietė su vairininku (4+; tik vyrų)
    • keturvietė be vairininko (4-)
    • aštuonvietė su vairininku (8+)
  • porinės valtys, kurias kiekvienas sportininkas irkluoja dviem irklais:
    • vienvietė (1x)
    • porinė dvivietė (2x)
    • porinė keturvietė (4x)

Lenktynės vyksta tiesioje trasoje minimaliai 3,5m. gylio natūraliame vandens telkinyje arba dirbtiniame kanale, kiekvienai valčiai skiriama 13,5–15 m pločio varžybinis takelis, vienu metu startuoja 6 valtys. Vyrai ir moterys lenktyniauja 2000 m nuotolio distancijoje.[1]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Irklavimas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 243 psl.