Karolingų renesansas
Karolingų renesansas (pranc. Renaissance carolingienne) – VIII a. pabaigos – IX a. pirmosios pusės kultūrinis sąjūdis, intelektualinis ir kultūrinis pakilimas (švietimas, poezija, literatūra, architektūra) Karolio Didžiojo valdomoje Frankų valstybėje, dab. Prancūzijos ir Vokietijos teritorijoje.
Renesanso sąvokos naudojimas šiam laikotarpiui yra sąlyginis, nes Renesansas labiau orientuotas į Antikos atgaivinimą ir mąstymo sekuliarizavimą. Dėl to kartais šis laikotarpis vadinamas Karolio Didžiojo švietimo reforma arba Karolingų atsinaujinimu (lot. renovatio).
Pradžia
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Merovingų laikotarpiui būdingas bendras bažnytinės organizacijos, liturgijos, rašto kultūros ir architektūros nuosmukis. Karolingų renesansas siejamas su Frankų valstybės ūkine plėtra, glaudžia Bažnyčios ir valstybės sąveika, miestų stiprėjimu. Prie bažnyčių ir vienuolynų imta steigti mokyklas, domėtis pasaulietiniais mokslais, antikos kultūra. Imperatoriaus dvare pradėta telkti išsilavinusius žmones.
Iš pradžių Karolingų renesanso pagrindinis centras buvo Achene Karolio Didžiojo dvare suburtas ir anglosaksų mokslininko Alkuino vadovaujamas būrelis, vadinamas Akademija. Joje imperatoriaus pakviesti telkėsi to meto žymiausi mokslininkai.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karolis Didysis Achene subūrė žymiausių to meto intelektualų būrį. Istorikas italas Paulius Diakonas parašė vieną žymiausių Karolingų renesanso veikalų „Langobardų istorija“ (Historia Langobardorum, VIII a.), Einhardas – „Karolio Didžiojo gyvenimas“ (Vita Karoli Magni, IX a. pr.). Buvo rašomi istoriografijos kūriniai, sukurti apologetiniai „Karališkieji analai“ (Annales Regni Francorum).[1]
Kiti žymesni Karolingų renesanso atstovai – poetas ir mokslininkas Sedulijus Škotas, filosofas Jonas Skotas Erigenas. Alkuinas, Teodulfas iš Orleano.
Švietimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Ture, Orleane, Reimse, Korbi, Šartre, Sankt Galene ir kitur buvo įsteigtos Svarbiausios mokyklos. Jos tapo ne tik mokymo, bet ir mokslo įstaigomis su bibliotekomis, specialiomis įstaigomis prie vienuolynų – skriptorijais.
Karolingų laikotarpio mokykla susidėjo iš dviejų pakopų: žemesniosios (pasaulietinių mokslų) ir aukštesniosios (teologijos). Mokslai buvo modeliuojami pagal septynių laisvųjų menų schemą, perimtą iš romėnų, ir skirstomi į dvi grupes: Triviumą (gramatika, retorika, dialektika) ir Kvadriviumą (aritmetika, geometrija, astronomija, muzika).
Mokslo atgimimas daugiausia buvo siejamas su gramatikos atgimimu. Plito lotynų kalba, ji vartota ne tik Bažnyčios liturgijoje, bet ir rašant imperijos įstatymų kodeksus. Formavosi nacionalinės romanų ir germanų kalbos, plėtojosi literatūra šiomis kalbomis.
Raštas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karolingų renesanso laikotarpiu atsirado supaprastintas lotyniškas raštas, vadinamas Karolingų mažuoju, arba Karolingų minuskulu. Šis raštas turėjo aiškias ir lengvai įskaitomas raides, tvarkingą linijinę grafinę struktūrą, tapo populiarus visoje imperijoje, juo skriptorijuose buvo perrašinėjami antikos autorių kūriniai ir bibliniai tekstai. IX a. antrojoje pusėje Karolingų valdomose srityse buvo parašyti „Fuldos analai“ (Annales Fuldenses), „Šv. Benino analai“ (Annales Bertiniani) ir kt. metraščiai.
Suklestėjo grigališkasis giedojimas, pradėta natomis užrašyti melodijas. Paulius Diakonas sukūrė eilėraštį, kurio eilučių pirmosiomis raidėmis pavadintos muzikinės natos:
"Ut queant laxis
Resonare fibris
Mira gestorum
Famuli tuorum
Solve polluti
Labii reatum
Sancte Johannes"
Architektūra ir dailė
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karolingų renesanso architektūrai ir dailei būdingas vėlyvosios antikos, Bizantijos, keltų, germanų meno tradicijų derinys. Iš akmens blokų statytos centriškojo plano bazilikos, baptisterijos, halinės bažnyčios ir koplyčios. Senovės romėnų pavyzdžiu pradėtos statyti įtvirtintos rezidencijos su kolonadų juosiamu vidiniu kiemu.
Atsirado bazilikų su transeptu ir bokštu virš kryžmos rytinėje dalyje bei skersiniu priestatu – vestverku. Pastatų vidus puoštas freskomis, mozaikomis, jose taikyta geometrinė kompozicija, ankstyvosios krikščionybės ikonografija. Žymiausi išlikę Karolingų renesanso meno paminklai: Acheno katedros koplyčia Pfalzkapelle (793-800 m., statytojas Odas Mecietis), Loršo vienuolyno vartų pastatas (prie Vormso, apie 800 m.)
Suklestėjo miniatiūrų tapyba, ypač Mece, Tryre, Reimse, Ture. Plėtota dramblio kaulo drožyba, emaliavimas, knygrišystė. Išliko „Godeskalko evangelijos“ (783 m.), „Dagulfo psalmyno“ (apie 790 m.), Šv. Emeramo „Codex aureus“ (apie 870 m.) miniatiūros.
Įtaka
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Karolingų renesanso laikotarpis vadinamas pirmuoju renesansu, davusiu pradžią ankstyvosios scholastikos filosofijai. Karolingų renesanso kultūros atgaivinta klasikinė antikos literatūra ir mokslo sistema padėjo formuotis imperijos naujiems valdančiųjų pasauliečių aristokratų ir dvasininkų sluoksniams. Menas turėjo įtakos tolesnei prancūzų, vokiečių, italų dailės ir architektūros raidai.[2]
Šaltiniai
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- ↑ Rasa Butvilaitė. Karolingų Renesansas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IX (Juocevičius-Khiva). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2006. 467 psl.
- ↑ Rasa Butvilaitė. Ten pat, 467 psl.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]- Norman F. Cantor (1993). The Civilization of the Middle Ages: a completely revised and expanded edition of Medieval history, the life and death of a civilization. HarperCollins. (ISBN 0-06-017033-6)
- Mortimer Chambers, Raymond Grew, David Herlihy, Theodore K. Rabb, Isser Woloch, The Western Experience: To 1715, 3e edition, New York: Alfred A. Knopf, 1983 (ISBN 0-394-33085-4)
- Martin Scott, Medieval Europe, New York: Dorset Press, 1964 (ISBN 0-88029-115-X)
- Pierre Riché, Les Carolingiens, une famille qui fit l’Europe, Paris, Hachette Littératures, 1993, (ISBN 2010196384)
- Jean Favier, Charlemagne, Paris, Fayard, 1999, (ISBN 2213304045)
- Histoire de l’Espagne: le Royaume Wisigoth, France Ballade
- Serge Lusignan. Le royaume des Wisigoths dans la péninsule ibérique (du Ve siècle à 711), Site de l’Université de Montréal
- Herbert Thurston. The Venerable Bede, The Catholic Encyclopedia, Volume II
- Michel Balard, Jean-Philippe Genet et Michel Rouche, Le Moyen Âge en Occident, Hachette 2003, (ISBN 2011455405)
- Philippe Contamine, Marc Bompaire, Stéphane Lebecq, Jean-Luc Sarrazin, L’économie médiévale, Collection U, Armand Colin 2004, (ISBN 2200015461)
- Olivier Guyot Janin et Guillaume Balavoine, Atlas de l’histoire de France: La France médiévale IXe-XVe siècle, Éditions Autrement, Paris 2005, (ISBN 2746707276)