Jakovas Žilinskis
| Jakovas Žilinskis | |
|---|---|
| |
| Jakovas Žilinskis 1914 m. | |
| Gimė | 1853 m. balandžio 27 d. Michailovas, Rusijos imperija 
|
| Mirė | 1918 m. (~65 metai) Krymo kraštas 
|
| Veikla | karininkas |
| Aktyvumo metai | 1876–1917 |
| Žymūs apdovanojimai | |
|
| |
 Vikiteka |
Jakovas Žilinskis |
.png){kind=small}
_ribbon.svg){kind=small}
Jakovas Grigorjevičius Žilinskis (rus. Я́ков Григо́рьевич Жили́нский, 1853 m. balandžio 27 d. – 1918 m.) – lenkų kilmės Rusijos imperijos kavalerijos generolas, Rusijos imperatoriškosios armijos štabo viršininkas nuo 1911 m. vasario 2 d. iki 1914 m. kovo 4 d.
Jis buvo laikomas vienu iš pagrindinių Rusijos invazijos į Rytų Prūsiją kampanijos nesėkmės Pirmojo pasaulinio karo pradžioje kaltininkų.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Žilinskis gimė 1853 m. kovo 15 d. Michailove, Rusijos imperijoje.[1] Jo šeima buvo kilusi iš Smolensko gubernijos bajorų.
Jis pradėjo tarnybą kaip kadetas Sumų husarų pulke. 1876 m. baigė Nikolajaus kavalerijos koledžą Sankt Peterburge ir buvo paskirtas į Imperatoriškosios gvardijos arklių gvardijos pulką kornetu. Mokykloje jis buvo laikomas vienu geriausių raitelių ir buvo atsakingas už pulko apmokymą.
1883 m. baigė Nikolajevo generalinio štabo akademiją pirmąja kategorija. Už puikius pasiekimus jam buvo suteiktas kapitono laipsnis. Nuo 1894 m. vasario 14 d. dirbo 1-osios grenadierių divizijos štabo vyresniuoju padėjėju, o nuo 1894 m. vasario 14 d. dirbo Generalinio štabo Kariniame moksliniame komitete – karinės žvalgybos organizacijoje, atsakingoje už užsienio šalių tyrimą.
Ispanijos–Amerikos karo metu Žilinskis buvo Rusijos karinis stebėtojas Ispanijos kariuomenėje Kuboje. Grįžęs jis išleido knygą apie karą, kurioje analizavo Ispanijos pralaimėjimo priežastis.[1]
1899 m. Žilinskis buvo Rusijos delegacijos Hagos taikos konferencijoje narys. Nuo 1899 m. rugpjūčio mėn. jis buvo paskirtas 52-ojo dragūnų pulko vadu. 1900 m. jam buvo suteiktas generolo majoro laipsnis ir jis buvo paskirtas generolu kvartirmeisteriu.
Rusijos–Japonijos karo metu (1904–1905 m.) Žilinskis buvo Tolimųjų Rytų admirolo Jevgenijaus Aleksejevo štabo viršininkas, kol 1904 m. spalį Aleksejevas buvo atleistas.[1] Kovos zonoje jis liko tarnauti karo ministrui Aleksejui Kuropatkinui iki pat konflikto pabaigos. Nuo 1906 m. sausio 27 d. jis buvo 14-osios kavalerijos divizijos Lenkijoje, o nuo 1907 m. liepos 7 d. – 10-ojo armijos korpuso vadas. 1910 m. balandžio 18 d. Žilinskiui suteiktas kavalerijos generolo laipsnis. 1911 m. jis buvo paskirtas Varšuvos karinės apygardos vadu ir Varšuvos generalgubernatoriumi.
Nuo 1911 m. vasario 22 d. iki 1914 m. kovo 4 d. Žilinskis taip pat buvo Rusijos imperatoriškosios armijos generalinio štabo viršininkas. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, jis ėmė vadovauti Šiaurės vakarų frontui. Šiaurės vakarų frontą sudarė 1-oji armija ir 2-oji armija, kurioms vadovavo generolai Pavelas fon Renenkampfas ir Aleksandras Samsonovas. Po nesėkmingos Rytų Prūsijos kampanijos, patirtų nuostolių Tanenbergo ir Mozūrijos ežeryno mūšiuose jis buvo atleistas iš vado pareigų, nors dėl nesėkmės bandė kaltinti Renenkampfą.[2] 1915–1916 m. Žilinskis buvo išsiųstas kaip karinis atstovas į Prancūziją, o 1916 m. rudenį grįžo. 1917 m. rugsėjo 19 d. jam buvo įsakyta išeiti į pensiją.[1]
Po Spalio revoliucijos jis bandė pabėgti iš Rusijos, tačiau nenustatytomis aplinkybėmis žuvo Kryme.[3]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Chisholm, Hugh, ed. (1922). "Zhilinsky, Yakov" . Encyclopædia Britannica (12th ed.). London & New York: The Encyclopædia Britannica Company.
- Kowner, Rotem. Historical Dictionary of the Russo-Japanese War. The Scarecrow Press (2006). ISBN 0-8108-4927-5
- Losher, John D. The Bolsheviks: Twilight of the Romanov Dynasty. Author House (2009) ISBN 978-1-4490-2326-3