Centrinis bankas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Centrinis bankas – valstybės bankas, atsakingas už monetarinę politiką, siekiantis užtikrinti kainų, valiutos kurso ar kitokį makroekonominį stabilumą. Centrinis bankas reguliuoja pinigų pasiūlą, kai kuriais atvejais vykdo finansų sektoriaus reguliatoriaus funkcijas. Lietuvoje centrinio banko funkcijas vykdo Lietuvos bankas.

Pagrindinės funkcijos[taisyti | redaguoti kodą]

  • Leisti į emisiją pinigus ir vykdyti nacionalinę pinigų politiką;
  • Koordinuoti komercinių bankų veiklą ir teikti jiems paskolas;
  • Reguliuoti pinigų pasiūlą šalyje, vykdyti monetarinę pinigų politiką;
  • Vadovauti valiutos kurso nustatymui, įsigyjant arba parduodant įvairias valiutas;
  • Skolinti vyriausybei, siekiant padengti biudžeto deficitą;
  • Vykdyti tarptautinę finansų politiką.

Monetarinės politikos priemonės[taisyti | redaguoti kodą]

Skirtinguose centriniuose bankuose atskirų pinigų politikos priemonių svarba buvo ir išlieka nevienoda. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių: bendro ekonomikos pobūdžio (pereinamoji ar stabili rinkos ekonomika), vietos finansų rinkos išsivystymo ir integracijos tarptautiniu mastu, pasirinkto valiutos kurso režimo ir pinigų politikos poveikio perdavimo mechanizmo. Vakarų centriniuose bankuose atskirų pinigų politikos priemonių svarba per paskutinius tris dešimtmečius pasikeitė. Atvirosios rinkos operacijų svarba labai padidėjo, o nuolatinių galimybių ir privalomųjų atsargų reikalavimų sumažėjo. Dažnai atvirosios rinkos operacijos yra dominuojanti pinigų politikos priemonė, ypač šalyse, kurios reguliuoja nacionalinių pinigų pasiūlą ir palūkanų lygį. Kovojant su finansų krize, daugelis centrinių bankų paskutiniu metu perėjo į nuolatinį likvidumo pertekliaus režimą, ir todėl padidėjo palūkanų už privalomuosius ir neprivalomuosius rezervus reikšmė.

Šiuolaikinės centrinio banko pinigų politikos priemonės paprastai skirstomos į tris dideles grupes:

  • Atvirosios rinkos operacijos;
  • Pastovios galimybės;
  • Privalomosios atsargos.

Atvirosios rinkos operacijos[taisyti | redaguoti kodą]

Atvirosios rinkos operacijomis centrinis bankas savo iniciatyva išleidžia pinigus į vidaus rinką arba išima juos iš apyvartos, atsižvelgdamas į rinkos, o ne į pavienio komercinio banko padėtį, ir sudaro komerciniams bankams vienodas sąlygas konkuruoti tarpusavyje dėl atitinkamų sandorių su centriniu banku.

Nuolatinės galimybės[taisyti | redaguoti kodą]

Nuolatinės galimybės – tai centrinio banko iš anksto nustatytomis sąlygomis komerciniams bankams suteiktos galimybės, pastarųjų iniciatyva, sudaryti su centriniu banku nacionalinės valiutos ar kito finansinio turto pirkimo, pardavimo arba skolinimo ir skolinimosi sandorius. Daugelis centrinių bankų nustato tam tikras skolinimosi centriniame banke galimybes kaip papildomą atsparą bankų sistemai likvidumo svyravimų atvejais. Skolinimo centriniam bankui galimybės, įskaitant ir palūkanas už rezervus, skirtos laikinam ar nuolatiniam likvidumo pertekliui absorbuoti. Valiutų valdybos atveju svarbiausia nuolatinė galimybė yra neribotas nacionalinės valiutos keitimas fiksuotu kursu į bazinę ir bazinės valiutos į nacionalinę.

Privalomųjų atsargų reikalavimai[taisyti | redaguoti kodą]

Privalomųjų atsargų reikalavimai - tai centrinio banko reikalavimai komerciniams bankams, kad ne mažiau kaip tam tikrą dalį jų apibrėžtų įsipareigojimų dengtų likvidus turtas. Minėta dalis vadinama privalomųjų atsargų norma. Įsipareigojimai, kuriems taikomi privalomųjų atsargų reikalavimai, vadinami privalomųjų atsargų (apskaičiavimo) baze. Privalomosios atsargos skaičiuojamos tam tikram laikotarpiui, per kurį jos turi būti laikomos. Privalomosios atsargos laikomos likvidžiausios formos turtu - pinigais komercinio banko sąskaitoje centriniame banke. Kartais centriniai bankai į privalomąsias atsargas tam tikra dalimi įskaito ir grynuosius pinigus bankų kasose. Centrinio banko sprendimu, komerciniai bankai privalomąsias atsargas turi laikyti fiksuota suma arba kaip vidurkį per laikymo laikotarpį. Pastarasis būdas šiais laikais dominuoja, nes suteikia komerciniams bankams lankstesnio likvidumo valdymo galimybę ir realiai sumažina privalomųjų atsargų naštą.

Literatūra[taisyti | redaguoti kodą]

  • Gitanas Kancerevičius. Finansai ir investicijos. 2009 m.