Gulbių ežeras

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

„Gulbių ežeras“ - rusų kompozitoriaus Piotro Čaikovskio baletas (keturių aktų, keturių scenų). Sukurtas pagal Vladimiro Begičevo ir Vasilijaus Gelcerio libretus. Istorija apie gulbių ežerą - tai senovinė vokiečių legenda, pasakojanti apie puikiąją princesę Odetą, kurią piktas burtininkas Rotbartas pavertė gulbe.

Originalaus pastatymo pagal P. Čaikovskio muziką autorius - Julijus Rezingeris. Pirmąja Odetos/Odilijos partijos atlikėja buvo Polina Karpakova. Spektaklio premjera įvyko 1877 m. kovo 4 d. Maskvos Didžiajame teatre. Nors egzistuoja daug pastatymo versijų, absoliuti dauguma baleto trupių pripažįsta Marijaus Petipo ir Levo Ivanovo muzikinę ir choreografinę interpretaciją. Ji buvo sukurta Rusijos imperatoriškajam teatrui ir parodyta 1895 m. sausio 15 d. Sankt Peterburgo Marijos teatre. Šiam pastatymui P. Čaikovskio originalią partitūrą rekonstravo kompozitorius, šio teatro vyr. dirigentas Ricardo Drigo.

  • „Gulbių ežeras“ asocijuojasi ir su 1991 m. TSRS vykusiu Rugpjūčio puču, nes nutraukus TV laidas buvo transliuojamas šio baleto vaizdo įrašas.
  • šio baleto prototipas - Votkinsko gamyklos tvenkinys, kuris matėsi per P. Čaikovskio langus.

Siužetas[taisyti | redaguoti kodą]

Pirmas veiksmas

I paveikslas

Pilies parke linksmybės - princas Zygfrydas švenčia savo pilnametystės gimtadienį. Jį sveikina draugai, svečius linksmina rūmų juokdarys. Tarnas praneša, kad atvyko princo motina. Ji dovanoja sūnui arbaletą ir primena, kad vaikystė baigėsi ir metas pagalvoti apie vedybas. Rytojaus puotoje jis turės išsirinkti nuotaką. Temsta. Svečiai skirstosi. Zygfrydas lieka vienas, apimtas neaiškios nuojautos. Pamatęs ežero link skrendančias gulbes, princas bėga paskui jas.

II paveikslas

Ežeras miško glūdumoje. Išlipdamos į krantą, gulbės virsta merginomis. Zygfrydas, pakerėtas gulbių karalienės grožio, nuleidžia arbaletą.Odeta jam papasakoja, kad gulbėmis merginas pavertė piktasis burtininkas Rotbaras ir jo kerus gali išsklaidyti tik ištikimos meilės jėga. Zygfrydas prisiekia jai amžiną meilę. Odeta perspėja jaunuolį, kad jeigu priesaiką sulaužys, joms jau niekas negalės padėti. Aušta. Ežeru plaukia gulbės. Odeta atsisveikina su princu.

Antras veiksmas

III paveikslas

Puota pilyje. Viena po kitos Zygfrydui pristatomos gražuolės, tačiau tokios, kuri jį sudomintų, nėra. Princo širdyje ir mintyse - vien Odeta. Tik nenorėdamas skaudinti motinos, jis malonus pakviestoms merginoms. Fanfarų garsai apie naujus svečius. Pasipuošęs garbaus riterio apdarais, į šventę atvyksta burtininkas Rotbaras su dukra Odilija. Zygfrydas sukrėstas - ši gražuolė kaip du vandens lašai panaši į Odetą. Odilija neleidžia princu atsitokėti - ji žavi, vilioja, keri... Princas pamiršta Odetą ir prisiekia meilę Odilijai. Štai ji, jo nuotaka! Rotbaras triumfuoja - Zygfrydas sulaužė Odetai duotą priesaiką, o tai reiškia, kad jo kerai visagaliai, amžinos meilės nėra. Staiga Zygfrydui prieš akis iškyla miško ežero ir kenčiančios Odetos vaizdas. Supratęs visą apgaulę, kurios auka tapo, siaubą, jaunuolis bėga prie ežero, pas Odetą.

IV paveikslas

Naktis, ežero krantas. Odeta pasakoja draugėms apie Rotaro klastą ir Zygfrydo išdavystę. Pasirodo princas, jis meldžia Odetos atleidimo. Mylimuosius bando išskirti pilktojo burtininko atsiųstos juodosios gulbės. Zygfrydas stoja į kovą su Rotbaru. Meilė jam suteikia jėgų įveikti piktąjį burtininką. Blogis nugalėtas. Laimingus Odetą ir Zygfrydą nušviečia kylančios saulės spinduliai. Nuo šiol jų laukia gyvenimas, meilė ir laimė.