Ferenc Gyurcsány

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ferencas Diurčanis
veng. Gyurcsány Ferenc
Gimė 1961 m. birželio 4 d. (62 metai)
Papa, Vengrijos Liaudies Respublika
Tėvas Ferenc Gyurcsány
Motina Katalin Varga
Sutuoktinis (-ė) Klára Dobrev
Vaikai Péter, Bálint, Anna, Tamás ir Márton
Vengrijos ministras pirmininkas
Ėjo pareigas 2004 m. rugsėjo 29 d. – 2009 m. balandžio 14 d.
Ankstesnis Pėteris Medješis
Vėlesnis Gordonas Bainajus
Vengrijos jaunimo reikalų ir sporto ministras
Ėjo pareigas 2003 m. gegužės 19 d. – 2004 m. spalio 4 d.
Ankstesnis György Jánosi
Vėlesnis Kinga Gionc
Partija Demokratinė koalicija
Alma mater Pėčo universitetas

Ferencas Diurčanis (veng. Gyurcsány Ferenc, g. 1961 m. birželio 4 d.) – vengrų verslininkas ir politikas. Nuo 2003 m. iki 2004 m. buvo Vengrijos jaunimo reikalų ir sporto ministru, o nuo 2004 m. iki 2009 m. – Vengrijos ministru pirmininku.

2004 m. rugpjūčio 25 d. Vengrijos socialistų partija (MSzP) jį iškėlė kandidatu į ministro pirmininko postą, po to, kai tuometinis ministras pirmininkas Pėteris Medješis atsistatydino iš posto dėl konflikto su vienu iš socialistų partijos narių. 2004 m. rugsėjo 29 d. F. Diurčanis buvo išrinktas Vengrijos ministru pirmininku. 2006 m. Vengrijos parlamento rinkimuose, jo vadovaujama socialistų partija kartu su Laisvųjų demokratų aljansu tapo valdančiąją koalicija, o F. Diurčanis antrą kartą buvo išrinktas ministru pirmininku.

F. Diurčanis buvo kritikuojamas už tai, kad savo kalboje 2006 m. Vengrijos socialistų partijos suvažiavime Balatonėsedo kaimelyje vartojo savo šalį žeminančius žodžius. Po to, kai kalba tapo vieša, Budapešto gatvėse prasidėjo demonstracijos, kurių metu buvo sužeista daugybė žmonių.

2007 m. vasario 24 d., surinkęs 89 % balsų, jis buvo išrinktas MSzP vadovu.

2009 m. kovo 21 d. F. Diurčanis paskelbė apie savo ketinimą atsistatydinti iš ministro pirmininko pareigų.[1][2] Jis pareiškė, esantis kliūtis tolimesnėms ekonominėms ir socialinėms reformoms.[3] Tuometinis Vengrijos prezidentas Laslo Šojomas pareiškė, kad vietoj trumpalaikės pereinamosios vyriausybės, kuri valdytų šalį iki 2010 m. parlamento rinkimų, turėtų būti surengti nauji parlamento rinkimai.[4] 2009 m. kovo 28 d. F. Diurčanis atsistatydino ir iš partijos pirmininko pareigų. 2009 m. kovo mėnesį MSzP iškėlė tuometinį nacionalinės plėtros ir ekonomikos ministrą Gordoną Bainajų kaip partijos kandidatą į ministro pirmininko postą.[5] G. Bainajus ministru pirmininku tapo balandžio 14 d.

2011 m. spalio mėnesį F. Diurčanis ir keli kiti MSzP nariai pasitraukė iš partijos ir įkūrė Demokratinę koaliciją, kuriai jis vadovauja iki šiol.

Ankstyvasis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ferencas Diurčanis gimė Papoje, Vengrijoje, neturtingoje viduriniosios klasės šeimoje. Jis turi vyresniąją seserį Évą. Remiantis šiuolaikiniais policijos dokumentais, F. Diurčanio tėvas kelis kartus buvo nuteistas dėl smulkių nusikaltimų (vagysčių ir sukčiavimų).[6] Dėl tėvo alkoholizmo[7] F. Diurčanio vaikystė buvo skurdi, nors jo motinos taupumas užtikrino tvarkingas ir sveikas gyvenimo sąlygas.

F. Diurčanis dvejus metus lankė vidurinę mokyklą Budapešte. Vėliau jis grįžo į Papą ir tęsė mokslus vietinėje gimnazijoje. 1979 m. jis įstojo į Pėčo universitetą, kuriame 1984 m. gavo edukologijos bakalauro diplomą. Nuo 1984 m. iki 1990 m. jis studijavo ekonomiką.

1981 m. jis prisidėjo prie Vengrijos jaunųjų komunistų organizacijos, kurioje iš pradžių organizuodavo renginius studentams. Nuo 1984 m. iki 1988 m. jis buvo organizacijos komiteto Pėče viceprezidentu. 1988-1989 m. jis buvo organizacijos komiteto prezidentu. Po 1989 m. įvykusių politinių permainų F. Diurčanis tapo Vengrijos demokratinio jaunimo asociacijos, kuri buvo tarsi komunistų organizacijos įpėdinė, viceprezidentu.

Nuo 1990 m. F. Diurčanis pradėjo dirbti privačiajame sektoriuje. 1990-1992 m. jis dirbo konsultantu „Creditum“ finansų konsultantų biure, o 1992 m. pradėjo eiti „Eurocorp International Finance“ direktoriaus pareigas. Tais pačiais metais F. Diurčanis tapo investicijų ir turto valdymo įmonės „Altus“ generaliniu direktoriumi, o nuo 2002 m. jos valdybos pirmininku.[8] 2002 m. jis buvo įtrauktas į penkiasdešimties turtingiausių Vengrijos asmenų sąrašą.[9]

Grįžimas į politiką[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

F. Diurčanis į politiką grįžo 2002 m., kuomet tapo tuometinio Vengrijos ministro pirmininko Pėterio Medješio vyriausiuoju patarėju. Nuo 2003 m. gegužės iki 2004 m. rugsėjo F. Diurčanis buvo jaunimo reikalų ir sporto ministru.

Nuo 2004 m. sausio iki 2004 m. rugsėjo jis ėjo MSzP pirmininko pareigas Dėro-Mošono-Šoprano medėje. Tų pačių metų vasarą dėl nesutarimu su P. Medješiu, F. Diurčanis atsistatydino iš ministro pareigų. Po savaitės, dėl nesutarimų su koalicija, iš ministro pirmininko pareigų pasitraukė pats P. Medješis. MSzP tuomet pasiūlė F. Diurčanį kandidatu į ministro pirmininko postą.

Ministras pirmininkas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po 2006 m. Vengrijos parlamento rinkimų F. Diurčanis pakartotinai buvo paskirtas ministru pirmininku. Jis buvo pirmasis Vengrijos ministras pirmininkas po rinkimų išlaikęs savo postą. Jo vadovaujama MSzP ir Laisvųjų demokratų aljansas sudarė koaliciją ir užėmė 210 iš 386 vietų parlamente.

Tačiau netrukus po rinkimų pergalės šalyje iškilo rimtų finansinių sunkumų. Jo vadovaujama vyriausybė buvo priversta įgyvendinti griežtas taupymo priemones, galinčias suvaldyti biudžeto deficitą, kuris buvo daug didesnis nei buvo tikėtasi. 2006 m. pabaigoje biudžeto deficitas sudarė beveik 10 % šalies BVP. Taupymo priemones kritikavo tiek opozicija, kuriai vadovavo „Fidesz“ partija, teigusi, jog priemonės yra per griežtos gyventojams, tiek ekonomistai, kurie teigė, jog socialinės pašalpos ir pensijos turėjo būti dar labiau sumažintos.

2007 m. vasario 24 d. jis tapo MSzP vadovu (būdamas vieninteliu kandidatu į šias pareigas), surinkęs 89 % balsų.

F. Diurčanis buvo pirmasis ministras pirmininkas po komunizmo žlugimo, kuris bandė įgyvendinti sveikatos apsaugos reformą, turėjusią racionalizuoti ir modernizuoti nacionalinę sveikatos priežiūros sistemą. Tačiau jo pastangoms labiausiai kliudė jo paties partija, mat daugelis socialistų partijos narių šią reformą vertino kaip grėsmę komunizmo metu išvystytai nemokamai ir visiems prieinamai sveikatos priežiūros sistemai.

Kalba Balatonėsede ir dėl jos kilusios riaušės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Diurčanis socialistų partijos suvažiavime

2006 m. rugsėjo 17 d. šalyje išplito garso įrašas, tariamai iš uždaro MSzP suvažiavimo tų pačių metų gegužės 26 d. Įraše F. Diurčanis prisipažino, kad „mes akivaizdžiai melavome pastaruosius dvejus su puse metų.“ (veng. "Nyilvánvalóan végighazudtuk az utolsó másfél-két évet.") Nepaisant visuomenės pasipiktinimo, ministras pirmininkas atsisakė atsistatydinimo. Tuomet prie Vengrijos parlamento prasidėjo demonstracijos, į kurias susirinko net 50 000 demonstrantų,[10] kelias savaites reikalavusių F. Diurčanio ir jo vyriausybės atsistatydinimo. Ministras pirmininkas vėliau pripažino įrašo autentiškumą.[11]

Tų pačių metų spalio 1 d. valdančioji MSzP patyrė triuškinantį pralaimėjimą savivaldos rinkimuose. Rinkimų išvakarėse tuometinis Vengrijos prezidentas Laslo Šojomas teigė, jog neturi konstitucinių teisių nušalinti vyriausybės vadovą nuo pareigų. Tai gali padaryti tik parlamento dauguma.[12]

Pasitikėjimo votumas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2006 m. spalio 6 d. F. Diurčanis dėl paviešinto įrašo surengė pasitikėjimo votumą, kurio metu 207 parlamentarai balsavo pasitikintys ministru pirmininku. Nepasitikėjimą išreikė 165 parlamentarai.[10] Nė vienas koalicijos narys nebalsavo prieš. Balsavimas buvo viešas.

Atsistatydinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2009 m. kovo 21 d. F. Diurčanis paskelbė apie savo ketinimą atsistatydinti iš ministro pirmininko pareigų.[1][2] Jis pareiškė, esantis kliūtis tolimesnėms ekonominėms ir socialinėms reformoms.[3] F. Diurčanis savo partijos paprašė per dvi savaites surasti naują kandidatą į ministrus pirmininkus.[13] Tuometinis Vengrijos prezidentas Laslo Šojomas pareiškė, kad vietoj trumpalaikės pereinamosios vyriausybės, kuri valdytų šalį iki 2010 m. parlamento rinkimų, turėtų būti surengti nauji parlamento rinkimai.[4] Pirmuoju kandidatu į premjero postą tapo ekonomistas Derdas Šuranis. Vis dėlto kovo 26 d. jis atsisakė kandidatuoti,[14] o ministru pirmininku buvo išrinktas Gordonas Bainajus.

Tolesnė karjera[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

F. Diurčanis bado streiko metu

2010 m. Vengrijos parlamento rinkimuose jis buvo išrinktas į parlamentą kaip MSzP narys, tačiau vis kritiškiau vertino partijos politiką. Kadangi jo bandymai reformuoti partiją žlugo, jis pasitraukė iš MSzP ir 2011 m. spalį įkūrė Demokratinę koaliciją (veng. Demokratikus Koalíció (DK)).[15] 2014 m., kaip DK vadovas, jis paskelbė, kad jo partija palaikys Gordoną Bainajų, kuris buvo vienas iš kandidatų į ministro pirmininko postą.[16]

2012 m. rugsėjį valdančioji „Fidesz“ partija pasiūlė rinkėjų registracijos planą, kuris, pasak opozicijos, „būtų apribojęs balsavimo teisę“. F. Diurčanis ir kiti trys Demokratinės koalicijos nariai dalyvavo savaitę trukusiame bado streike, protestuodami prieš planą.[17] 2013 m. sausio mėnesį Vengrijos Konstitucinis Teismas paskelbė planą antikonstituciniu.[18] F. Diurčanis nuosprendį pavadino partijos sėkme.

2014 m. sausio 14 d. Demokratinė koalicija ir kitos keturios partijos įkūrė politinę sąjungą „Összefogás“ (liet. Vienybė), siekdamos nugalėti „Fidesz“ tų pačių metų pavasarį vykusiuose parlamento rinkimuose. Aljansas pakliuvo į parlamentą, bet tik kaip opozicija. DK gavo tik keturias vietas, o tai reiškė, kad pagal Vengrijos įstatymus partijos nariai negalėjo sudaryti frakcijos su kitomis partijomis (minimalus reikalavimas frakcijai yra penkios vietos), dėl tos priežasties DK parlamentarai (įskaitant ir F. Diurčanį) oficialiai buvo laikomi nepriklausomais politikais.

Asmeninis gyvenimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šiuo metu F. Diurčanis yra vedęs trečią kartą. Iš antrosios santuokos su Edina Bognar jis turi du sūnus – Pėterį ir Balintą, o iš trečiosios su Klara Dobrev tris vaikus – Aną, Tamašą ir Martoną.[19] F. Diurčanio dabartinė žmona K. Dobrev yra Europos parlamento viceprezidentė, o jos senelis iš motinos pusės, Antalis Apro, buvo Vengrijos parlamento pirmininkas 1971-1984 m.

Savo pravardę „Fletó“ jis gavo iš vieno iš savo mokytojų. Būdamas Vengrijos ministru pirmininku, jis visą savo algą aukojo įvairioms organizacijoms.

Kritika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Turtas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Žiniasklaida ir politinė opozicija reguliariai tyrinėja, iš kur F. Diurčanis turi tiek turto. Savaitraštyje „Heti Világgazdaság“ (liet. Savaitės pasaulio ekonomika) apie jį rašoma, kad „iš to daroma išvada, kad F. Diurčanio sėkmės istorijoje talentas vaidino didesnį vaidmenį nei korupcija. Turime suabejoti šiuo teiginiu. Ne tik dėl to, kad buvę F. Diurčanio verslo partneriai masiškai tapo svarbiais šalies pareigūnais, bet ir dėl to, kad nepaisant jo milžiniško talento verslui, F. Diurčanis nebūtų atsidūręs, kur yra dabar, nepasinaudojęs turimais kontaktais ir buvusios partijos parama.“[20]

Taip pat buvo įsteigtas komitetas, kurio tikslas buvo ištirti F. Diurčanio turtų kilmę. Jam vadovavo parlamentaras, priklausantis opozicinei „Fidesz“ partijai, Pėteris Sijarto. Savo pranešime P. Sijato teigė, kad viena iš F. Diurčaniui priklausančių įmonių buvo pasiėmusi dešimties metų paskolą, su kuria nusipirko buvusią Vengrijos vyriausybės atostogų vietą Balatonėsede. Vėliau dvejiems su puse metų atostogų vietą įmonė pernuomojo vyriausybinei bendrovei, kas iš esmės padengė dalį paskolos.[21]

Asmenį pavarde „Diurčanis“ paminėjo Atila Kulčaras, pagrindinis kaltinamasis „K&H Equities“ pinigų plovimo skandale Vengrijoje. Ministras pirmininkas neigė turįs kokių nors ryšių su byla.

Plagiatas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2012 m. balandžio 2 d. laikraštyje „Pécsi Újság“ paskelbtame straipsnyje buvo iškeltas klausimas, ar F. Diurčanis pateikė savo diplominį darbą.[22] Pėčo universiteto mokslų fakulteto dekanas Ištvanas Geresdis „Pécsi Újság“ teigė, jog negalėjo rasti F. Diurčanio diplominio darbo. Jis taip pat pridūrė, kad F. Diurčanio disertacija yra vienintelis trūkstamas to laikotarpio darbas. Balandžio 3 d. F. Diurčanis savo „Facebook“ profilyje paviešino puslapį iš savo kursų knygos, kuriame teigiama, kad jo diplominis darbas buvo pateiktas ir apgintas.[23] Jis taip pat teigė nežinantis, kur yra jo paties disertacijos kopija, tačiau jis pasistengs ją surasti ir paskelbti. Po dviejų savaičių, balandžio 13 d., jis pranešė, kad kopijos nerado.[24]

Balandžio 27 d. televizijos kanalas „Hír TV“ paskelbė radę įrodymų, kad 1984 m. F. Diurčanis tame pačiame universitete, kuriame mokėsi jo tuometinis svainis Sabolčas Rožas, pateikė diplominį darbą, kurio pavadinimas buvo identiškas 1980 m. rašytam S. Rožo darbui. Po trijų dienų, balandžio 30 d., „Hír TV“ paskelbė atradę ir palyginę S. Rožo ir F. Diurčanio darbų recenzijas. Žurnalistai nustatė, kad remiantis bendromis klaidomis, du darbai greičiausiai yra visiškai vienodi ir patvirtina įtarinėjimus dėl plagiato.[25]

Gazprom[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Būdamas ministru pirmininku F. Diurčanis palaikė dujotiekio „South Stream“ (liet. Pietų srautas) projektą, kurio tikslas buvo tiekti Rusijos dujas tiesiai Europos Sąjungai, apeinant kai kurias šalis, pavyzdžiui Ukrainą. Jis Maskvoje pasirašė sutartį likus savaitei iki referendumo, kuriame 80 % rinkėjų balsavo prieš vyriausybės reformas.[26] Jis taip pat palaikė „Nabucco“ vamzdynų projektą, kuriais buvo planuojamos tiekti dujos iš Artimųjų Rytų. F. Diurčanis teigė, kad tai paįvairintų gamtinių dujų šaltinius ir Vengrija nebebūtų pririšta prie vieno šaltinio (šiuo atveju Rusijos).

Kita[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

F. Diurčanis dažnai save pristato kaip antifašistinį politiką, griežtai pasisakantį prieš vengrų radikalumą ir antisemitizmą. Vis dėlto opozicija jis dažnai kritikuoja dėl prabangios vilos Rožadomo mikrorajone, Budapešte, kurioje jis šiuo metu gyvena. Vila du kartus buvo atimta iš žydų šeimos – iš pradžių ji buvo nusavinta, kai Vengriją Antrojo pasaulinio karo metais valdė fašistinė „Nyilaskeresztes Párt – Hungarista Mozgalom“ partija, o vėliau komunistinės Matjašo Rakošio diktatūros laikais.

2004 m. rugsėjo 2 d. Vengrijos nacionalinei televizijai jis pasakė, kad „Tas, kuris turi dviejų kambarių butą, apskritai nusipelnė trijų kambarių buto, kas turi tris – keturių, kas turi keturis – namo. Kas turi vyr.., senesnę, vyresnę?.. senesnę žmoną – jaunesnės; kas turi negerai besielgiantį vaiką – gerai besielgenčio. Žinoma, kad jis to vertas.“[27] Tai sukėlė feministinių organizacijų, moterų apskritai ir opozicijos pasipiktinimą.[28][29]

2005 m. vasario 2 d., Vengrijos socialistų partijos gimtadienio šventės metu, F. Diurčanis juokaudamas palygino Saudo Arabijos futbolo rinktinės žaidėjus su teroristais. Nors vėliau jis atsiprašė, karalystė kuriam laikui nesiuntė į Vengriją savo ambasadoriaus.[30][31]

2006 m. rinkimų kampanijos metu pasirodė vaizdo įrašas, kuriama F. Diurčanis šoka kaip Hju Grantas filme Tegyvuoja meilė.[32] Anot vyriausybės pareigūnų, F. Diurčanis šoko, nes vyriausybė perdarinėjo daugumą filmo scenų, darydami vestuvinę dovaną vyriausybės atstovui Andrešui Batizui. Opozicija teigė, kad vaizdo įrašas buvo paviešintas tikslingai, kaip rinkimų kampanijos dalis, siekiant gauti kuo daugiau jaunų žmonių balsų.

Dėl neramumų, kuriuos sukėlė jo kalba Balatonėsede, jis buvo kritikuojamas žurnalo „The Economist“, kad „užsimerkia prieš policijos brutualumą“.[33]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 Kulish, Nicholas (2009-03-22). „Hungary's Premier Offers to Resign“. The New York Times.
  2. ↑ 2,0 2,1 „Hungarian PM offers to step down“. CNN. Nuoroda tikrinta 2020-06-21.
  3. ↑ 3,0 3,1 „'Obstacle' Hungary PM to resign“. BBC News. 2009-03-21.
  4. ↑ 4,0 4,1 „Hungary's president favors early elections“. Suarchyvuotas originalas 2012-02-29. Nuoroda tikrinta 2020-06-21.
  5. ↑ Balazs, Edith; Forelle, Charles (2009-03-31). „Hungary's Ruling Party Picks Premier“. Wall Street Journal. Nuoroda tikrinta 2020-06-21.
  6. ↑ „Gyurcsány apja lopásért többször ült börtönben!“. Stop.hu (vengrų). Suarchyvuotas originalas 2010-09-13. Nuoroda tikrinta 2020-06-22.
  7. ↑ „Gyurcsány Apja Visszaeső Tolvaj Volt“. Demokrata. 2007-12-12. Nuoroda tikrinta 2020-06-22.
  8. ↑ „CV Prime Minister of Hungary“. Suarchyvuotas originalas 2006-08-25. Nuoroda tikrinta 2020-06-22.
  9. ↑ „41-tõl 60-ig“. Origo.hu. 2002-11-15. Suarchyvuotas originalas 2005-03-09. Nuoroda tikrinta 2020-06-22.
  10. ↑ 10,0 10,1 „Hungary PM wins confidence vote“. BBC. 2006-10-06. Nuoroda tikrinta 2020-06-23.
  11. ↑ „Hungarian Demonstrators Demand Premier's Resignation“. DW. Nuoroda tikrinta 2020-06-22.
  12. ↑ „Sólyom: Most az Országgyűlésnek van cselekvési lehetősége“. Index.hu. 2006-10-01. Nuoroda tikrinta 2020-06-23.
  13. ↑ „Ekonominė krizė verčia atsistatydinti Vengrijos premjerą“. 15min. 2009-03-21. Nuoroda tikrinta 2020-06-23.
  14. ↑ „SCENARIOS-What next as Hungary seeks new prime minister?“. Reuters. 2009-03-26.
  15. ↑ „Gyurcsányt választotta pártelnöknek a Demokratikus Koalíció“. Origo.hu. Nuoroda tikrinta 2016-09-11.
  16. ↑ „Gyurcsány: Bajnai Gordon legyen a demokratikus ellenzék miniszterelnök-jelöltje!“. STOP. Suarchyvuotas originalas 2015-02-14. Nuoroda tikrinta 2020-06-23.
  17. ↑ Gyurcsány Ferenc egyhetes éhségsztrájkba kezd a Kossuth téren – Origo, 2012-09-09
  18. ↑ Alkotmányellenes a választási regisztráció Archyvuota kopija 2013-02-19 iš Wayback Machine projekto. – Origo, 2013-01-04
  19. ↑ Megszületett Gyurcsány Ferenc kisfia, Origo, 2015-02-19.
  20. ↑ Papp, Tamas Laszlo (2006-06-19). „Not as good as the Orban“. HVG.hu. Nuoroda tikrinta 2020-06-26.
  21. ↑ „Szijjártó tíz tétele Gyurcsány gazdagodásáról“. Index.hu. 2005-11-08. Nuoroda tikrinta 2020-06-26.
  22. ↑ „Terjed, hogy Gyurcsány pécsi szakdolgozata sincs rendben, de a PTE nem adhat ki adatot – VIDEÓ“. Pécsi Újság (vengrų). Nuoroda tikrinta 2020-06-27.
  23. ↑ Gyurcsány, Ferenc. „Ez is egy szakdolgozat értékelés“. Facebook. Suarchyvuota iš originalo 2012-07-31. Nuoroda tikrinta 2020-06-27.{{cite web}}: CS1 priežiūra: netinkamas URL (link)
  24. ↑ Gyurcsány, Ferenc. „Érettségim sincs?“. Facebook (vengrų). Nuoroda tikrinta 2020-06-27.
  25. ↑ „Bebukta: Gyurcsány Ferenc plagizált“. Csepel.info (vengrų). Nuoroda tikrinta 2020-06-27.
  26. ↑ Magyar Nemzet: "Gyurcsány elindult a schröderi úton?" Archyvuota kopija 2011-07-21 iš Wayback Machine projekto.
  27. ↑ Originalus tekstas vengrų kalba: Akinek kétszobás lakása van, az általában megérdemelne hármat, akinek három, az négyet, akinek négy, az egy családi házat. Akinek öreged..., öregecskedő, öregeskedő?... öregecskedő felesége, az fiatalabbat, akinek rendetlen gyereke, az rendesebbet. Persze, hogy megérdemelné. Žiūrėkite vaizdo įrašą: YouTube
  28. ↑ Index.hu – Felháborodtak az asszonyok Gyurcsány kijelentésén. 2004-09-14.
  29. ↑ Index.hu – Áder bocsánatkérésre szólítja fel Gyurcsányt. 2004-09-11.
  30. ↑ „Jegyzékben tiltakoznak 'a szaúdi terroristák' Gyurcsánynál“. Index. Nuoroda tikrinta 2020-06-27.
  31. ↑ „Nyúlik a vita az "arab terroristákról"“. Suarchyvuotas originalas 2007-10-09. Nuoroda tikrinta 2020-06-27.
  32. ↑ „Hungarian PM appears on Internet as Hugh Grant“. Suarchyvuotas originalas 2006-10-08. Nuoroda tikrinta 2020-06-27.
  33. ↑ Stars and soggy bottoms, The Economist, 2007-01-04.
Politinis postas
Prieš tai:
György Jánosi 		Vengrijos jaunimo reikalų ir sporto ministras
2003-2004 		Po to:
Kinga Gionc
Prieš tai:
Pėteris Medješis 		Vengrijos ministras pirmininkas
2004-2009 		Po to:
Gordonas Bainajus
Partijos politinės pareigos
Prieš tai:
István Hiller 		Vengrijos socialistų partijos vadovas
2007-2009 		Po to:
Ildikó Lendvai
Prieš tai:
Naujai įsteigta partija 		Demokratinės koalicijos vadovas
2011- 		Po to:
Dabartinis


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Ferenc_Gyurcsány&oldid=7217882"