Ergoterapija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
 Wikitext.svg  Šį puslapį ar jo dalį reikia suformatuoti pagal Vikipedijoje taikomus reikalavimus.
Jei galite, sutvarkykite; apie sutvarkymą galite pranešti specialiame Vikipedijos projekte.

Ergoterapija, kartais vadinama kaip užsiėmimo terapija (angl. Occupational therapy) tai mokslo šaka skatinanti bei tirianti darbingumo teigiamus poveikius žmogaus sveikatai. Darbingumas apibūdinamas, "kaip aktyvus gyvenimo procesas: nuo gyvenimo pradžios iki galo, užsiėmimai - tai visi aktyvūs procesai, skirti savo ir kitų priežiūrai, pasirūpinimui, gyvenimo pasitenkinimui, bei siekiant būti socialiai ir ekonomiškai produktyviais gyvenimo eigoje ir kituose įvairiuose kontekstuose".[1] Pagrindinis terapijos tikslas - padėti žmonėms kuo savarankiškiau atlikti svarbius kasdieninius užsiėmimus. Ergoterapija siekia žmonėms suteikti galimybes būti socialiai aktyviems, bei siekti ir įgyvendinti asmeninius užsiėmimus. Terapija vyksta atsižvelgiant į tai, kaip galima paskatinti ligonio sugrįžimą į normalią kasdieninę struktūrą. Idealiai tokioje struktūroje pacientas turi prasmingą darbą ar veiklą, galimybę atgauti jėgas poilsio metu, bei džiaugtis laisvalaikio užsiėmimais. To ergoterapeutai siekia pritaikant pacientui specialią aplinką arba įrangą - taip įgalinant ir suteikiant pacientui galimybę reabilituotis arba adaptuotis prie ligos ar traumos sukeltų sąlygų. Visa tai daroma bandant sugrįžti arba išlaikyti visavertį, kuo daugiau savarankišką gyvenimą.

Praktikos istorija ir pagrindai[taisyti | redaguoti kodą]

Ergoterapijos ištakos siejamos su "moraliniu judėjimu", kuris prasidėjo 19-tam amžiuje.[2] Tuo metu ligoninės pastebėjo, kad pacientai geriau adaptuojasi taikant ergoterapiją. Vietoj to, kad pacientai būtų paliekami likimo valiai, jie buvo skatinami atlikti įvairius užsiėmimus. Prieš tai laikytinas požiūris, kad ligoniai yra pasmerkti greitai pasikeitė. Atsižvelgiant į faktą, kad žmogui būtinas užsiėmimas, tenkinantis poilsis ir laisvalaikis, naujos terapijos šaka pradėjo greitai vystytis. Vienas iš pagrindiniu asmenų, kuris įtakojo šakos plėtrą buvo Eleanor Clarke Slagle.

Ligoniai, kurie buvo gydomi užimtumu, sportu, rankdarbiais, mėgstama veikla, bei turėjo suplanuotą kasdieninę struktūrą, buvo pastebėti esą turintis geresnius šansus reabilituotis. Pacientams tapus savarankiškais, socialiai aktyviais, bendruomenėje aktyviais nariais, jų fizinė, psichologinė ir dvasinė būklė pagerėja. Pamažu, su terapeuto pagalba pacientas turi galimybę adaptuotis ir siekti pilnaverčio gyvenimo. Terapijos pagrindu laikomas žmogaus užimtumas bei atsižvelgimas į sferas, kuriuose pacientui reikia pagalbos. Užimtumu skaitomas mėgiami žaidimai, hobi, rankdarbiai, bendravimas, savi-rūpą, bei kiti kasdieniniai užsiėmimai. Stebint kuriose kasdieniniuose užsiėmimuose pacientui yra reikalinga pagalba, terapeutas gali patarti ir padėti pacientui reabilituotis naudojant įvairius adaptacijos metodus.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Ergoterapija tapo itin aktuali po Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo. Atsiradus daug sužalotų pacientų, ergoterapija siekė visais būdais padėti sužeistiesiems. Karo daktarai ir seselės buvo greitai apmokytos terapijos pagrindais. Pagrindinis uždavinys tekęs ergoterapeutams - paskatinti ligonio sugrįžimą į normalų gyvenimą, prisitaikyti prie sąlygų, sukeltų dėl rankos ar kojos praradimo. Įvairios adaptacijos priemones, kaip rankdarbių gamybą leido žmonėms su rankų traumom adaptuotis. Dauguma pacientų turėjo ir psichologinių traumų, kiti nors ir psichologiškai sveiki - fiziškai neįgalus. Tai privertė ergorapeutams moksliškai atsižvelgti į gydymo metodus. Kadangi anksčiau nebuvo susidurta su tokiu dideliu pacientų antplūdžių, kuriems itin aktualu kuo greičiau sugižti atgal į šeimyninį gyvenimą, ši šaka greitai augo ir tapo pripažinta medicinos tarpe.

Gydymo metodai[taisyti | redaguoti kodą]

Ergoterapeutai naudoja įvairias priemones taikant ergoterapiją. Svarbiausia ir pirmutinė terapijos dalis yra psichologinė, fizinė, socialinė bei dvasinė paciento analizė. Tokia analizė vyksta bendrai ir atvirai bendraujant su pacientu, kad jis atsidarytų, pasitikėtų terapeutu. Tai gali būti atliekama pacientui liepiant atlikti vieną ar kitą uždavinį. Priklausant nuo paciento ligos ar traumos, tai gali būti paprastas stebėjimas, kaip pacientas eina, kaip valdo rankas, ar užtenka tam jėgų ir ar suvokia sąmoningumo reikalaujančius dalykus, tokius kaip eilės tvarka ruošiant paprastą maisto patiekalą, ar aprašant trumpą gyvenimo istoriją. Tokio metodo tikslas yra leisti atpažinti pacientui patiriamus barjerus dėl patirtos traumos ar ligos eigos. Atpažinus paciento patiriamus limitus, bandoma taikyti terapiją, atstatyti jėgas ar atrasti metodą adaptuotis, kad pacientas pats su laiku galėtų įveikti jam sunkiai pasiekiamą uždavinį. Siekiama žmogui padėti gyventi būnant minimaliai priklausomam nuo kitų, kad žmogus būtų socialus, aktyvus bendruomenėje ir šeimoje, bei galėtų atsižvelgti į savo gyvenimą kaip dvasiškai ir emociškai subalansuotą.

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Willand & Spackman (2008). Occupational Therapy (11th ed). Lippincott Qilliams & Wilkins
  2. http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/7025641 Am J Occup Ther. 1981 Aug;35(8):499-518. Eleanor Clarke Slagle Lectureship--1981. Occupational therapy revisited: a paraphrastic journey.