Donghako valstiečių revoliucija

Donghako revoliucijos dalyvis

Donghako valstiečių revoliucija, taip pat vadinama Donghako valstiečių judėjimu, buvo prieš vyriausybinis, prieš feodalinis ir antitarptautinis sukilimas, įvykęs 1894-aisiais metais Pietų Korėjoje, kuri buvo pirmojo Kinijos-Japonijos karo (1894–1895) priežastis. Dėl Donghako revoliucijos taip pat baigėsi Korėjoje tuo metu buvęs Džiosono laikotarpis, trukęs net 500 metų (1392–1892). Galima teigti, jog Donghako valstiečių revoliucija prasidėjo Samnės mieste (netoli Čondžu, Čolos provincijos sostinės) 1982 m. gruodžio 19 d. Per ateinančius metus sukilimo intensyvumas vien tik augo.

Donghako religija

Čo Džeunas 1860-aisiais metais sukūrė Donghako (Rytų mokymosi) ideologiją. Ją sukurdamas jis siekė padėti ūkininkams, kenčiantiems nuo skurdo bei neramumų ir atkurti politinį ir socialinį stabilumą šalyje. Donghako religija yra paremta kitų religijų ideologijomis. Joje galima rasti elementų iš konfucionizmo, budizmo, šamanizmo, modernių humanistinių bei klasikinių kovos idėjų, kurias šiandien dauguma žmonių laiko marksizmu. Kadangi religija rūpinasi ir valstybės gerove, ją galima laikyti ir politine ideologija. Donghako religijos idėjos sklido dainomis, kad neraštingiems valstiečiams būtų lengviau suprasti tikėjimo skleidžiamas idėjas. Ši religija greitai sklido valstiečių tarpe, nes teigė, jog išgelbės valstiečius nuo ištikusių bėdų.

Sukilimai

Pirmasis sukilimas

Vienas svarbesnių sukilimų prasidėjo Gobu mieste 1894-ųjų vasarį, kai valstiečiai pradėjo protestuoti prieš politine korupcija užsiimančia šalies valdžią. Sukilimas buvo pavadintas Donghako (Rytų mokymasis) vardu – tai korėjietiškos religijos pavadinimas, kurioje pabrėžiama lygybė visiems žmonėms. Džiosono vyriausybei nepavyko numalšinti sukilimo, todėl pradinės mažos kovos tapo gana dideliais mūšiais. Nugalėję vyriausybines pajėgas, Gobu mūšio dalyviai paskirstė laimėtas žemes valstiečiams. Sukilėliams karas gerai sekėsi iki 1894 m. kovo 13 d., tačiau tada Korėjos vyriausybė sureagavo į pasipriešinimą rimtesnėmis priemonėmis, kurios leido mūšiui peraugti į visišką sukilimą. Vyriausybinės pajėgos bandė mažinti Donghako revoliucijos dalyvių gretas, ieškodavo ir žudydavo partizanus, degindavo kaimus ir konfiskuodavo valstiečių turtą. Tačiau valstiečiai nepasidavė, rinko ir didino savo gretas bei sukėlė naują maištą. Nors Donghano revoliucijos dalyviai ir buvo skurdūs valstiečiai, jie vadovavosi savais principais: nežudyti ir neimti kito valstiečio turto, apsaugoti valstiečių teises, panaikinti japonus ir vakarų šalių gyventojus iš savo krašto, sutvarkyti šalies vyriausybę. Korėjos teismas nebeturėjo kito pasirinkimo, kaip tik prašyti kieno nors pagalbos, todėl karalius Godžongas paprašė tuo metu Čing dinastijos valdomos Kinijos karinės pagalbos, kuri padėtų suvaldyti sukilėlius. Kinija išsiuntė karius, kad padėtų Korėjos karaliui. Japonijos pareigūnai sužinojo, jog Kinija išsiuntė 3000 karių padėti Korėjai, todėl buvo sušauktas japonų politikų susitikimas, kuriame buvo cituojamas Kinijos Tientsino konvencijos pažeidimas, kuriame Japonija ir Kinija buvo pasižadėjusios viena kitai pranešti apie karių įvežimą į Korėją ir leido kiekvienai šaliai įvežti vienodą karių skaičių. Japonija pasinaudodama šia proga taip pat į Korėją išsiunčia savo karius. Nei Kinija, nei Japonija nesitraukė iš Korėjos, todėl tarp abiejų šalių tvyrojo vis didesnė įtampa, kuri galiausiai peraugo į karą. Japonija greitai sunaikino Kinijos pajėgas sausumoje ir jūroje.

Antrasis sukilimas

Kadangi kavos veiksmai tarp Kinijos ir Japonijos prasidėjo Korėjoje, vietiniai šalies gyventojai nebuvo tuo patenkinti. Japonija, laimėjusi karą prieš Kiniją Korėjoje, Seule, įsteigė naują Japonijos vyriausybę. Vietiniai gyventojai norėjo nuversti Japonijos valdžią šalyje ir taip prasidėjo antrasis Donghano valstiečių revoliucijos sukilimas. 1894-ųjų birželį japonai nusprendė sunaikinti valstiečių sukilėlių gretas. Japonijos kariai sukūrė valstiečiams sukilėliams spąstus Gongdžiu mieste ir laukė ten ateinančios sukilėlių kariuomenės. Japonijos armijos pasitraukimas laikomas Donghako valstiečių armijos nugalėjimu. Japonai turėjo tuo metu modernę ginkluotę – patrankas bei šaunamuosius ginklus, o Donghako sukilimo dalyviai buvo apsiginklavę tik lankais bei strėlėmis, kardais ir muškietomis. Galutinis mūšis prasidėjo 1894 m. spalio 22 d. ir tęsėsi iki 1894 m. lapkričio 10 d. Nepakankamai ginkluoti valstiečiai sukilėliai vis puldavo gerai apsiginklavusius japonus, tačiau japonai kiekvieną kartą atlaikydavo puolimus ir nesukeldavo valstiečių kariuomenei didelių nuostolių. Galiausiai likę valstiečių kariai išsilakstė po visą šalį. Japonijos kariuomenė nepasidavė, surado sukilėlius kareivius ir juos sunaikino, o kartu nužudė ir tuo metu buvusį Donghako sukilimo vadą Džon Bongdžūną. Donghako valstiečių sukilimas nepavyko, tačiau vėliau jų likimas buvo nuspręstas Gabos reforma. Kinijos ir Japonijos karo rezultatas buvo Korėjos valstybės įkūrimas 1897-aisiais metais. Užsienio įtaka vis dar darė didelę įtaką Korėjai, o Japonija varžėsi su Rusija dėl išskirtinių teisių šalyje. Per ateinančius metus Korėja vis labiau leidosi, kad jai didesnę įtaką darytų Japonija, o po Japonijos ir Rusijos karo Rusija nebeturėjo įtakos Korėjai. Korėjos imperija tapo Japonijos autonominiu protektoratu ir 1910-aisiais metais buvo prijungta prie Japonijos. Tikėtina, kad be Donghako valstiečių sukilimo, kuris nusilpnino Korėją, Japonija nebūtų turėjusi galimybių į Korėją atsivežti savo kariuomenės. Nors Danghako valstiečių revoliucija nepavyko, ji paliko didelį indėlį į Korėjos modernizavimą bei demokratijos siekimą.

Japonijos veiksmų eiga bandant užimti Korėją

Japonijos karių atsiuntimas į Korėją 1894-aisiais laikomas viena pagrindinių Japonijos ir Kinijos karo priežasčių. Japonijos veiksmai Korėjoje buvo greiti ir užtikrinti:

1. 1894-ųjų birželio 8-ą dieną pirmieji 4000 Japonijos karių bei laivyno pajėgos atvyksta į Inčoną, nepaisant korėjiečių ir kinų protesto.
2. 1894-ųjų birželio 13-ą dieną Japonijos valdžia liepia Japonijos kariuomenės vadui bei patyrusiam diplomatui Otori Keisukei likti Korėjoje kaip įmanoma ilgiau nepaisant sukilimo pabaigos.
3. 1894-ųjų birželio 16-ą dieną Japonijos užsienio reikalų ministras Mucu Munemicu susitinka su Kinijos ambasadoriumi Japonijoje Vangu Fengzo aptarti Korėjos ateities. Vangas teigia, kad Kinija po sukilimo išves savo kariuomenę iš Korėjos ir tikisi, jog Japonija padarys tą patį, tačiau kinai buvo išrinkę vieną gyventoją atsakingą rūpintis Kinijos interesais Korėjoje ir po sukilimo tikėjosi įgauti valdžią Korėjoje.
4. 1894-ųjų birželio 22-ą dieną į Korėją atvyksta daugiau Japonijos karių.
5. 1894-ųjų liepos 3-ą dieną Japonijos kariuomenės vadas Otori siūlo reformuoti Korėjos politinę sistemą, tačiau pasiūlymas buvo atmestas.
6. 1894-ųjų liepos 23-ą dieną Japonijos pajėgos įžengia į Seulą, areštuoja Korėjos imperatorių ir įsteigia naują japonišką vyriausybę, kuri nutraukia visas buvusias sutartis tarp Korėjos ir Kinijos ir suteikia Japonijos kariuomenei teisę išvesti Kinijos kariuomenę iš Korėjos.

Mūšiai už pagrindinės kovos ribų

Kol korėjiečiai Donghako revoliucijos metu kariavo tarpusavyje bei su japonais, šalyje vyko karai ir tarp Japonijos bei Kinijos, kurie vedė šias šalis karo link. Naujoji japonų įsteigta vyriausybė Korėjoje skatino kinus iš šalies išvyti naudojant karinius veiksmus. Japonų kariuomenės generolas Ošima Jošimasa vedė japonų karių brigadas iš Seulo pietų iki Asanos įlankos, kur buvo įsikūrusi Kinijos kariuomenė.

Songvano mūšis įvyko 1894-ųjų liepos 28-ą dieną. Kinijos ir Japonijos kariai susidūrė už Asano įlankos. Palaipsniui kinai prarado vis daugiau karių ir nepajėgė pasipriešinti Japonijos kariams, todėl pasitraukė į Pchenjaną. Teigiama, kad šiame mūšyje kinai prarado 500 karių, o japonai tik 82 karius. Po šio mūšio, 1894-ųjų rugpjūčio 1-ą dieną Kinija ir Japonija oficialiai paskelbė karą.

Pchenjano mūšis. Likusi Korėjoje Kinijos kariuomenės dalis taip pat pasitraukė į Pchenjaną ir jame buvo 1894-ųjų rugpjūčio 4-ą dieną. Kiniją į Pchenjaną atsiuntė daugiau karių, kurie jau laukė iš Korėjos pasitraukusiųjų kinų. Daugiau negu 13000 karių Pchenjane buvo pasiruošę sutikti Japonijos kariuomenę. 1894-ųjų rugsėjo 15-ą dieną Japonijos imperijos pirmasis kariuomenės korpusas apsupo Pchenjaną iš kelių krypčių. Japonija užpuolė miestą ir galiausiai įveikė Kiniją užpuolimu iš pasalų. Kinijos kariuomenė pasidavė, kariai, pasinaudoję tamsa, išplaukė iš Pchenjano. Kinija šiame mūšyje neteko 2000 žmonių, apie 4000 sužeisti, japonai neteko 102 karių. Japonijos kariuomenė į Pchenjano miestą įžengė ankstų rugsėjo 16-osios rytą.

Išvados ir sukilimo pasekmės

Donghako revoliucija susilpnino Korėjos valstybę. Susilpnėjusią šalį norėjo aneksuoti tiek Kinija, tiek Japonija. Įsivyravęs konfliktas tarp Kinijos ir Japonijos palietė ir nekaltus Korėjos piliečius. Japonija laimėjo karą prieš Kiniją ir įsitvirtino Korėjoje. Korėjiečiai nepasidavė japonams ir taip kilo antrasis Donghako valstiečių revoliucijos sukilimas. Deja, šalies nepavyko išgelbėti nuo Japonijos gniaužtų ir 1910-aisiais metais Japonija okupavo Korėją.