Darbo sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Darbo sutartis - darbuotojo ir darbdavio susitarimas, kuriuo darbuotojas įsipareigoja dirbti tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbą arba eiti tam tikras pareigas; privatinė sutartis. Istoriškai kilo iš samdos sutarties (samdos santykių). Darbo sutartis - vienas svarbiausių individualios darbo teisės institutų, reguliuojantis privatinius santykius tarp darbuotojo ir darbdavio. Jame pasireiškia šalių autonomija, dispozityvumas, sudaromos prielaidos sutartinių santykių nustatymui, pakeitimui.

[taisyti] Lietuvoje

Lietuvoje darbo sutartį reguliavimo netgi specialus įstatymas - 1991 m. Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymas (netekęs galios, kai įsigaliojo Lietuvos darbo kodeksas, LR DK). Pagrindinės galiojančios normos, svarbios reguliuojant darbo sutartį yra LR DK III dalis „Individualūs darbo santykiai“, XII skyrius „Darbo sutartis“.

[taisyti] Literatūra

Viktoras Tiažkijus. Darbo teisė: teorija ir praktika, 1 t. (Vilnius: Justitia, 2005).