Džėjaus sutartis

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Džėjaus sutartis (angl. Jay Treaty) – sutartis, sudaryta 1794 m. lapkričio 19 d., tarp Jungtinių Valstijų ir Didžiosios Britanijos. Sutarties dėka buvo išvengta dviejų šalių karo[1] ir išspręsta daugelis problemų, užsilikusių po Amerikos revoliucijos.[2] Sutartis atvėrė duris dešimt metų trukusiai taikiai prekybai. JAV Kongresas pritarė sutarčiai 1795 m. birželio 24 d., kuri įsigaliojo 1796 m. vasario 29 d., kai abi šalys pasikeitė ratifikaciniais raštais.

Sutarties nuostatos[taisyti | redaguoti kodą]

Sutarties sąlygas parengė prezidentas Džordžas Vašingtonas, JAV iždo sekretorius Aleksandras Hamiltonas ir pagrindinis JAV derybininkas Džonas Džėjus. Rengiant sutartį D. Britaniją atstovavo užsienio reikalų ministras lordas W. Grenville. Šiai sutarčiai aršiai prieštaravo Džefersonas, Džeimsas Madisonas ir jų šalininkai, siekę užsienio politikoje artimesnių santykių su Prancūzija. Sutartis pagyvino prekybą ir padėjo JAV išvengti karo su D. Britanija, kas tenkino abi sutartį pasirašiusias šalis. Džėjus pasiekė, kad būtų įgyvendinti pagrindiniai amerikiečių reikalavimai: britų pajėgų atsitrauktų iš jų užimamų pozicijų JAV Šiaurės vakarų teritorijoje (britai tai padaryti žadėjo dar 1783 m.). Klausimai dėl karo skolų, taip pat JAV bei Britų Šiaurės Amerikos valdos – Kanados sienos buvo perduoti nagrinėti trečiųjų šalių – arbitražo teismui. Tai buvo vienas pirmųjų arbitražo panaudojimų diplomatijos istorijoje. Amerikiečiams taip pat buvo garantuotos keletas teisių prekiauti britų valdose Indijoje ir Karibuose mainais į medvilnės eksporto suvaržymų panaikinimą. Kita vertus, amerikiečių laivai negavo teisės įplaukti į D. Britanijos valdų Šiaurės Amerikoje uostus, nors britų laivai teisę įplaukti į JAV uostus gavo. D. Britanijai sutartis buvo naudinga, nes leido jai įsivežti iš JAV žaliavas ir duoną.

Sutartis kuriam laikui padėjo išvengti karo, tačiau jos pasirašymas tapo vienu iš labiausiai ginčijamų JAV vidaus politikos klausimų. Pagrindiniai sutarties priešininkai – T. Džefersonas ir Dž. Madisonas bijojo, kad artimesni ekonominiai ryšiai su D. Britanija sustiprins Federalistus ir siekė glaudesnių ryšių su Prancūzija. Sutartis dešimtmečiui paskatino abiejų šalių tarpusavio prekybą. 1803 m. prekybiniai santykiai vėl ėmė blogėti, nes baigė galioti 10 metų laikotarpiui nustatytos sutarties sąlygos prekybos klausimais. Pastangos susitarti dėl sutarties pakeitimo nauja sutartimi 1806 m. baigėsi nesėkme. JAV atmetė Monro-Pinknio sutartį. Įtempti santykiai tarp JAV ir Didžiosios Britanijos peraugo į 1812 metų karą tarp abiejų pusių.[3]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Jean Edward Smith, John Marshall: Definer of a Nation (1998) p. 177
  2. Todd Estes, The Jay Treaty Debate, Public Opinion, And the Evolution of Early American Political Culture (2006) p. 15
  3. Marshall Smelser, The Democratic Republic: 1801–1815 (1968) pp. 139, 145, 155–56.