Dęboróg
Dęboróg (lietuviškai- Demborogas) – herbas, naudotas daugiausia Lietuvoje ir Prūsijoje.
Herbo aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Mėlyname fone į ąžuolo kelmą įaugę du elnio ragai. Karūnoje – penkios stručių plunksnos (paveikslėlyje kitas oficialus papuošalas – elnio ragai ir medžiotojas). Karalius Žygimantas Augustas, šį herbą dovanojo savo medžiotojui Stanislavui Bylczynskiui iš Gardino krašto, kuris per medžioklę rado elnio ragus, įaugusius į kelmą, ir padovanojo juos karaliui.[1] Heraldinis atributas naudojamas nuo 1564 m. Ąžuolo kelmas heraldikoje simbolizuoja tvirtumą, jėgą, grožį, garbę, nepriklausomybę. Simbolių kalboje ragai - jėgos, galybės, vyriškumo, vaisingumo, aukščiausios valdžios, kovinės drąsos įsikūnijimą. Mėlyna skydo spalva heraldikoje reiškia ištikimybę, dieviškąją išmintį, pastovumą ir sąžiningumą.
Herbą naudojančios šeimos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Bylczyński, Dęboróg, Dowskurd, Ficki, Gabriałowicz, Gabryałowicz, Gabryjałowicz, Ganiewicz, Gezgołd, Giezgołd, Hancewicz, Hayn, Hayno, Honcewicz, Honckiewicz, Mileński, Turowicz (Turovičiai), Turevičiai, Wieliński, Krivickai (Ritos Krivickienės (Lietuvos teisininkės) iš Turevičių bajoriškos giminės ištekėjusios už Andriaus Krivicko iš giminės turinčios herbą OSTOJA (Lietuvos teisininko, pedagogo) šeima, 2015 m. vasario 28 d. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Senatas patvirtino bajorišką kilmę. Ritos Krivickienės herbas Demborogas (Dęboróg) su penkiomis stručių plunksnomis karūnoje).
Kitos šio herbo atmainos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Dęboróg II – herbas Filipowi Ofanasowiczowi ir Siemionowi Fedorowiczowi.
Turevičių giminės bajoriškos kilmės aprašymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Lietuvos valstybės istorijos archyve išlikusios Turevičių giminės bajoriškos bylos su aprašymais ir genealoginėmis schemomis, kurios patvirtina jog Turevičiai – sena, kilminga bajoriška giminė, gyvenusi ir tebegyvenanti Trakų, Rusakalnio, Buzelių ir Lydos valsčiuose. 1599 m. Vilniaus pirklys Stanislovas Turovičius valdė Sakų (Saki) dvarą, kurį jam įkeitė Vilniaus pavieto žemininkas Feliksas (Sczaszny) Reška. LVIA Bajorystės bylose rasti duomenys, kad 1799 metų kovo 7 d. Turevičių (Turovičių) giminė buvo pripažinta per Vilniaus heraldiką kaip sena bajoriška giminė ir įrašyta į pirmos klasės Lietuvos gubernijos bajorystės knygą. Bajoras Petras Turovičius (bajorystės byloje Petus), gim. 1650 m., turėjo sūnų Jurgį, kurio palikuonis Dominikas, jo šeimoje 1749 m. gimė Antanas. Bajoras Antanas Turovičius, gim. 1749 m. buvo Trakų rotmistras, 1783 m. Polocko kašteliono Tado Žabo įgaliotinis. Jam gimė sūnus Juozas, susilaukęs sūnų Juozapo ir Karolio. Juozapas turėjo sūnus Bernardą (gim. 1822 m.), Faustą, Julijoną, Karolį. Bernardo šeimoje 1861 m. gimė sūnus Aleksandras. Bajoro Aleksandro Turevičiaus vaikai Vaclovas Vladas, Stefanija ir Antanas, kurių gyvenimo laikotarpiu bajorų luomas Lietuvoje pradėjo nykti ir panaikintos turėtos privilegijos (1918 m. susikūrė nepriklausoma Lietuvos Respublika ir ekonomiškai sužlugo bajorų luomas, o po 1940 m. sovietinės okupacijos bajorai, kaip klasinis priešas buvo pradėti naikinti fiziškai). LVIA Bajorystės bylose rasti duomenys, kad bajorai Turevičiai valdė Nabaraučiznos dvarą, prie Nabaraučiznos ežero, gyvenvietė šiuo metu pavadinimu Nuobariškės, Elektrėnų savivaldybėje. 2006 m. gruodžio 9 d. Lietuvos bajorų karališkosios sąjungos Senatas patvirtino bajoro Aleksandro Turevičiaus palikuonių bajorišką kilmę.
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Tadeusz Gajl: Herbarz polski od średniowiecza do XX wieku : ponad 4500 herbów szlacheckich 37 tysięcy nazwisk 55 tysięcy rodów. L&L, 2007. ISBN 978-83-60597-10-1.
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Herbas Demborogas (Dęboróg) su penkiomis stručių plunksnomis karūnoje
- Visi bajorų Turovičių giminei priklausantys herbai
- Bajoriškų giminių Lietuvoje sąrašas Archyvuota kopija 2015-02-14 iš Wayback Machine projekto.
- Lenkijos bajoras Jakub Aleksander Dęboróg-Bylczyński
- Lenkijos miestas Dęboróg ir lankomiausios vietovės
Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Alfred Znamierowski: Herbarz rodowy. Warszawa: Świat Książki, 2004. ISBN 83-7391-166-9. str. 98.
- Józef Szymański: Herbarz rycerstwa polskiego z XVI wieku. Warszawa: DiG, 2001, s.53. ISBN 83-7181-217-5.