Chasano mūšis
| Chasano mūšis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Sovietai bombarduoja Zaoziornajos sopką | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
 Sovietų Sąjunga
|
 Japonija Mandžukas
| ||||||||
Chasano mūšis – 1938 m. vasarą vykę mūšiai tarp Japonijos imperatoriškosios armijos ir TSRS Raudonosios Armijos dėl ginčytinų teritorijų prie Chasano ežero ir Tumanajos upės.
Konflikto pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Japonija iškėlė teritorines pretenzijas Tarybų Sąjungai. 1938 m. liepos 9 d. TSRS ėmė telkti prie sienos kariuomenę, o liepos 12 d. pasieniečiai užėmė sopką Zaoziornaja (liet. 'Užežerinė'; (42°26′ š.pl. ir 130°35′ r.ilg.), į kurią pretendavo marionetinė valstybė Mandžukas. Jos vyriausybė 1938 m. liepos 14 d. pareiškė protestą apie jos sienos pažeidimą. Rytojaus dieną Japonijos pasiuntinys Tarybų Sąjungoje Mamoru Sigemicu (Mamoru Shigemitsu) protesto nota pareikalavo, kad TSRS patrauktų visą kariuomenę iš ginčytinos teritorijos. Jam buvo pateikti 1886 m. pasirašytos Chunčiuno sutarties dokumentai ir prie jų pridėtas žemėlapis, kuris rodė, kad aukštumos Zaoziornaja ir Bezymianaja (Безымянная 'Bevardė') yra TSRS teritorijoje. Liepos 20 d. japonų ambasadorius įteikė dar vieną JAV vyriausybės notą.
1938 m. liepos 22 d. TSRS vyriausybė atmetė reikalavimą atitraukti kariuomenę iš sopkos Zaoziornaja.
Koviniai veiksmai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Atmetus notą tarybinės 40-osios šaulių divizijos 118-asis, 119-asis ir 120-asis šaulių pulkai buvo pervesti į kovinę parengtį. Liepos 24 d. 118-ojo šaulių pulko 3-iasis batalionas buvo buvo permestas prie Chasano ežero.
1929 m. liepos 29 d. apie 150 japonų kareivių, pasinaudodami rūku, užėmė Bezymianajos sopką. Iki vakaro tarybiniai pasieniečiai sopką atkovojo. Kitą dieną japonų kariuomenė vėl pabandė užimti sopkas Bezymianaja ir Zaoziornaja, bet pasieniečiai, remiami atvykuso 118-ojo šaulių pulko 3-iojo bataliono atrėmė ataką.
1938 m. liepos 31 d. K. Vorošilovas įsakė pervesti į kovinę parengtį Primorjės armiją ir Ramiojo vandenyno laivyną. Tą pačią dieną japonų kariuomenė surengė naują ataką ir užėmė sopkas.
Ankstyvą rugpjūčio 1 d. rytą į Chasano ežero rajoną atvyko visas 118-asis šaulių pulkas, o iki pietų – 119-asis ir 120-asis šaulių pulkai. Rugpjūčio 2 dieną tarybinė kariuomenė nesėkmingai bandė atsiimti aukštumas. Vakare daliniai gavo įsakymą atsitraukti iš viršūnės Pulemiotnaja (Пулеметная 'Kulkosvaidinė') į šlaitą ir naujų atakų nerengti.
Rugpjūčio 3 d. kovos veiksmų rajone buvo sutelktos 32-oji šaulių divizija, tankų brigada bei korpusinė artilerija. Rugpjūčio 4 d. Tolimųjų Rytų fronto vadas Šternas davė kovinį įsakymą Nr. 1.
Rugpjūčio 6 d., po aviacinio ir artilerinio parengimo 32-oji šaulių divizija iš šiaurės bei 40-oji šaulių divizija iš pietų turi suspausti priešininką tarp Zaoziornaja aukštumos ir Chasano ežero ir ten sunaikinti. Kartu atkurti valstybės sieną. Rugpjūčio 6 d. vakarą, 17:00, po aviacinio ir artilerinio parengimo, 39-ojo šaulių korpuso dalys, vadovaujamos G. Šterno, ir 40-osios divizijos 118-asis pulkas ėmė pulti ir iki vakaro užėmė Zaoziornaja sopką. Nežiūrint į nuolatines japonų kariuomenės atakas kitomis dienomis liepos 9 d. 32-oji šaulių divizija (iš 39-ojo šaulių korpuso) užėmė Bezymianajos aukštumą, o priešą išstūmė už valstybės sienos. Rytojaus dieną japonų kariuomenė vėl nesėkmingai atakavo.
Nežiūrint į pastovias japonų atakas tarybinė kariuomenė pozicijas išlaikė. Tuo metu Maskvoje Japonijos pasiuntinys pasiūlė taikos derybas,
Konflikto pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Dalyvaudami konflikte tarybinės kariuomenės daliniai patyrė šiuos nuostolius:[2]
- Žuvo 960 karių:
- žuvo mūšio lauke – 759,
- mirė ligoninėse nuo žaizdų ir/ar ligų – 100
- dingo be žinios – 95,
- žuvo nekovinėse situacijose – 6,
- sužeisti 2752 kariai,
- susirgo 527 kariai.
Pagal tarybinius duomenis japonų kariuomenės nuostoliai buvo 650 nukautų ir 2500 sužeistųjų[3].
Mūšių prie Chasano ežero metu TSRS apgynė savo sienų neliečiamumą. Po Antrojo pasaulinio karo Tarybų Sąjungoje šie mūšiai buvo vadinami sėkminga operacija ir japonų agresorių sutriuškinimu.
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Buvo apdovanoti šie kariniai vienetai:
- 40-oji šaulių divizija – Lenino ordinas,
- 32-oji šaulių divizija ir Posjeto pasienio būrys – Raudonosios Vėliavos ordinais.
- Apdovanoti kariškiai:
- 26 kariams buvo suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas,
- apie 6,5 tūkst. karių apdovanoti TSRS ordinais ir medaliais.
1939 m. birželio 5 d. TSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo nutarimu „Об увековечении памяти героев Хасана“ ('Apie Chasano didvyrių atminties įamžinimą') buvo įsteigtas ženklas „Chasano mūšių dalyviui“ (знак «Участнику Хасанских боёв»).
Pasienio užkardos vado padėjėjo leitenanto Aleksejaus Machalino (po mirties jam suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas) garbei jo gimtas kaimas Penzos srityje buvo pavadintas Machalinu (rus. Махалино), o vyresniojo politvadovo Ivano Požarskio (irgi po mirties suteiktas Tarybų Sąjungos didvyrio vardas) garbei vienas iš Primorjės krašto rajonų pavadintas Požarskio rajonu (Пожарский район), o vienas iš kaimų Kryme pavadintas Požarskoje (rus. Пожарское, ukr. Пожарське).[4]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Warren Shaw, David Pryce, C. R. Pryce. The World Almanac of the Soviet Union: From 1905 to the Present. — New York: World Almanac, 1990. — P. 285: "The battle comes near to full war, and it is ended by a truce with both sides claiming victory."
- ↑ Россия и СССР в войнах XX века: Статистическое исследование. — М.: Олма-Пресс, 2001. — С. 173].
- ↑ Бакаев Д. А. В огне Хасана и Халхин-Гола. — Саратов, 1984. — С. 775].
- ↑ Герб Пожарского района