Bošino karas

Šį straipsnį ar jo skyrių reikėtų peržiūrėti. Būtina ištaisyti gramatines klaidas, patikrinti rašybą, skyrybą, stilių ir pan. Ištaisę pastebėtas klaidas, ištrinkite šį pranešimą.

Bošino karas
Čošiu daimio samurajai Bošino karo metu
Data 1868 m. sausio 27 d. – 1869 m. birželio 27 d. Vieta Japonijos salynas Rezultatas Imperijos pergalė, Tokugavos šiogūnato pabaiga, Imperatoriaus valdžios grąžinimas Priežastis Susilpnėjus šiogūnato valdžia, Sakoku politikos pabaiga
Konflikto šalys
Imperatoriškosios pajėgos, Sacumos klanas, Čošiu klanas, Tosos klanas	Tokugavos šiogūnatas, Aizu klanas, Takamacu klanas, Šiaurinis alijansas
Vadovai ir kariniai vadai
Imperatorius Meidži, Saigo Takamoris, Kuroda Kiyotaka	Tokugava Jošinobu, Enomoto Takeaki, Oturi Keisuke, Arai Ikunosuke, Kacu Kaišiu
Nuostoliai
8200 žuvusių karių, daugiau nei 5000 sužeistų

Bošino karas (jap. 戊辰戦争, Boshin Sensō), taip pat žinomas kaip Bošino pilietinis karas arba Japonijos revoliucija, tai keli, vienas po kito sekę mūšiai, po kurių nuverstas Tokugavos šiogūnatas ir atstatyta imperatoriaus valdžia (Meidži restauracija). Prasidėjo nuo Toba-Fušimi mūšiu 1868 m. sausio 27 d. ir baigėsi Gorjokaku mūšiu 1869 m. birželio 27 d.

Priežastys

Po Sekigaharos mūšio, kurio metu valdžią perėmė Tokugava Iejasu, keletas pralaimėjusių daimijų, tokių kaip Čošiu ar Sacuma, visą Edo laikotarpį laikė nusivylimą ir pyktį prieš Tokugavos šiogūnatą po pralaimėto mūšio dėl suvienytos Japonijos valdymo. Daimijai, kurie nerėmė Tokugavos, lyginant su jo rėmėjais, neteko daugybės privilegijų. Japonijai uždarius sienas, likę prekybiniai uostai su vakarais buvo pietinėje dalyje, kurioje buvo pralaimėję daimijai. Taigi, jie pirmieji gavo galimybę pamatyti vakarų mokslo atradimus.

Pirmojoje XIX a. pusėje amerikiečiai, rusai ir britai kelis kartus siuntė savo ekspedicijas į Japoniją siekdami įkalbėti juos atsidaryti savo sienas, tačiau Japonija pasiliko prie senosios uždaros politikos. Nors šalyje jau buvo vakarietiško mokymo studijavusių žmonių, kurie drąsiai siūlė atidaryti sienas prekybai, tačiau didžioji dalis žmonių priešinosi užsieniečių patekimui į jų šalį.  Jungtinių Valstijų vyriausybei nusprendus patiems atverti Japonijos duris, 1853 m. amerikiečių komandoro Metjaus K. Perio išsilaipinimas Edo uoste tapo Tokugavų valdymo pabaigos pradžia ir žymi Bakumacu laikotarpio pradžią. Jis atgabeno JAV prezidento laišką reikalaujantį atidaryti sienas prekybai, savo ginkluotą ir modernią laivų flotilę panaudodamas siekiant parodyti vakarų viršenybę. Suprasdamas, jog negalėtų kovoti prieš modernius amerikiečių laivus po metų šiogūnas pasirašė taikos ir prekybos sutartį atidarančią du uostus amerikiečių prekybiniams laivams: Šimodą ir Hakodatę. Per sekančius porą metų buvo pasirašytos tokios sutartys ir su kitomis imperialistinėmis valstybėmis. 7-tojo dešimtmečio pradžioje jau buvo atidaryti šeši uostai ir gauti leidimai užsieniečiams apsistoti Edo ir Osakos miestuose. Visos prekybos sutartys buvo stipriai palankesnės vakariečiams negu patiems japonams.

Užsieniečiai į Japoniją atvežė savo ligas, tokias kaip cholerą, kuri pražudė tūkstančius vien tik pietinės Japonijos daimijuose. Vidinis konfliktas dar labiau įsisiūbavo dėl vis naujų atvykstančių užsieniečių ir juos remiančių vietinių gyventojų puldinėjimai tapo norma. Šiogūnato nusižeminimo užsieniečiams supykdyti neturintys šeimininkų samurajai pradėjo puldinėti ir vakariečius. Japonai pradėjo matyti Imperatorių, kaip pasipriešinimo simbolį prieš Vakarus silpnai šiogūno valdžiai. Japonijos ekonomika nusmuko užsieniečiams atvežus auksą ir sidabrą, kurio vertė likusiame pasaulyje stipriai skyrėsi nuo vertės Japonijoje, tekstilės prekyba patyrė smūgį užsieniečiams atvežus pigias, mašinomis pagamintas medžiagas. Prasidėjo ekonominė infliacija.

1863 metais Imperatorius Komei sulaužė tradiciją nesikišti į politiką ir atmesdamas šiogūno sprendimą paskelbė įsaką išmesti barbarus iš Japonijos ir vėl garbinti imperatorių. Pietinis Čošiu daimijas pradėjo puolimus prieš vakariečių laivus, tačiau šie juos įveikė stipriai susilpnindami klaną. Tuo metu mūšį prieš Britanijos imperijos laivyną pralaimėjęs Sacumos daimijas sumokėjo kompensaciją ir nusprendė atnaujinti savo laivyną bei ginkluotę pagal vakarietišką modelį. Kitais metais Čošiu daimijas bandė perimti Kiotą, tačiau tai pasibaigė tuo, jog šiogūnas paleido pirmąją ekspediciją į Čošiu. Konfliktas pasibaigė be kovos, įsikišus Sacumos daimijui.

1865 m. Sacumos, Čošiu, Tosos ir Sagos daimijai pradėjo modernizuotis siekdami įtvirtinti realią Imperatorišką valdžią. Kitais metais šiogūnatas antrą kartą puolė Čošiu daimiją, tačiau buvo įveiktas vakarietiška technika atnaujintų jų pajėgų. Dar po metų Sacuma ir Čošiu jau kontroliavo Kiotą. Karas tapo neišvengiamas, kai 1867 m. šiogūno statuso atsisakiusio Tokugavos Jošinobu būriai siekė įžengti į Kiotą 1868 m. sausį, taip pradėdami Bošino karą.

Eiga

1868 metų sausio 27 d. Tokugavos Jošinobu nurodymu šiogūnato daliniai atvykę prie pietinio įėjimo į Kiotą susidūrė su Sacumos ir Čošiu kariais Toba-Fušimi mūšyje. Dauguma iš 13-15 tūkst. šiogūnato karių buvo tradiciniai samurajai, tik dalis jų buvo apmokyti ir apginkluoti vakarietiškais ginklais bei išmanė taktiką. Nors Čošiu ir Sacuma turėjo tik apie 5 tūkst. karių, jie buvo apginkluoti naujausia vakarietiška artilerija ir po dviejų dienų kovos jiems įveikus šiogūnato pajėgas, keletas svarių daimijų perbėgo iš šiogūnato į imperatoriaus rėmėjų gretas.

Vasario 7 d. Tokugava Jošinobu pasitraukė iš Osakos į Edą. Po jo pabėgimo netekę ryžto jo kariai sustabdė Osakos pilies gynybą ir jau kitą dieną pilis buvo imperialistų rankose. Kitas svarbus smūgis šiogūnatui buvo užsienio reikalų ministrams iš vakarų pripažinus imperatoriaus valdžią, kaip teisėtą Japonijos valdžią.

1868 m. gegužę imperatoriaus būriai apsupo Edą. Šiogūnato sostinė netrukus besąlygiškai pasidavė, tačiau nepaisant greito pasidavimo šiogūnato laivyno vadas atsisakė atiduoti savo aštuonis laivus. Jis patraukė į šiaurę, kur tikėjosi sujungti savo pajėgas su Aizu ir kitų daimijų samurajais, kurie tebebuvo ištikimi šiogūnatui.

Nors šiaurinę koaliciją sudarė patyrę samurajai, tačiau jie rėmėsi tradiciniais kovos metodais ir ginklais. Moderniai apginkluotiems imperialistams prireikė kelių mėnesių kol pagaliau nuslopino šiaurinį pasipriešinimą ir 1869 metų lapkritį pasidavė paskutiniai šiaurinės koalicijos ir Aizu samurajai.

Pagrindiniai mūšiai

Toba-Fušimi mūšis vyko 1868 m. sausio 27 d., Tokugava Jošinobu su savo būriais patraukė Kioto link per du pagrindinius kelius (Toba ir Fušimi). Iš viso buvo apie 13-15 tūkst. samurajų, tačiau pačiame mūšyje dalyvavo apie 8,5 tūkstančio iš jų. Toba kelyje jie buvo pasitikti Sacumos daimijo samurajų su patrankomis. Sacumos samurajai paleido pirmuosius šūvius, kurie nuo žirgo numetė vieną iš šiogūnato pajėgų vadų ir po kilusios sumaišties bei agresyvios Sacumos klano atakos šiogūnato samurajai buvo priversti atsitraukti, tačiau atsitraukdami jie padegė aplinkui buvusius namus. Tuo metu šiogunato pajėgos Fušimi kelyje susirėmė su Sacumos ir Čošiu kariais, kurie pradėjo puolimą išgirdę patrankų šaudymą Tobos kelyje. Fušimi kelyje šiogūnato pajėgos buvo sudarytos iš šiogūnato samurajų, Šinsengumi ir Aizu būrių. Sausio 28 d. Tokugava Jošinobu ir šiogūnato samurajai buvo paskelbti imperatoriškosios valdžios priešais. Tominomorio ir Takasegavos susidūrimai taip pat pasibaigė šiogūnato atsitraukimu. Šiogūnato būriai pajudėjo link Jodo daimijo, tačiau čia buvo nepriimti, nes daimijas prisijungė prie Imperatoriaus. Šiogūnato samurajai buvo priversti trauktis iki Osakos pilies. Sausio 30 d. Tokugava Osakos pilyje pradėjo rengti naują strategiją, tačiau karo laivu slapta nuo savo būrių pabėgo į Edą.Pastebėję valdovo pabėgimą, samurajai pradėjo trauktis iš pilies, kuri vėliau buvo apsupta Imperatoriaus pajėgų. Pilyje likę kariai pasidavė be didesnio pasipriešinimo. Osakos pilis buvo Tokugavos šiogūnato simbolis vakarinėje Japonijoje.

Avos mūšis vyko 1868 m. sausio 28 d. prie Avos įlankos šalia Osakos. Jis vyko tarp Sacumos ir šiogūnato laivų. Tai buvo antrasis jūrų mūšis Japonijos istorijoje. Šiogūnato laivai laimėjo vieną iš nedaugelio savo pergalių per visą Bošino karą.

Košu-Kacunuma mūšis vyko 1868 m. kovo 29 d.. Po laimėto Toba-Fušimi mūšio imperialistai patraukė link šiogūnato sostinės Edo trimis pagrindiniais keliais. Tuo metu Kondo Isami, Šinsengumi ir šiogūnato karinis vadas sukūrė naują karinį būrį. Imperialistai pajudėjo link šiogūno pagrindinės būstinės Kofu ir ją užėmė. Abiejų pusių kariai santykiu 10:1 susidūrė Kacunumos mūšyje, kurį laimėjo imperialistai. Išgyvenę šiogūnato rėmėjai pabėgo, tačiau pats Šinsengumi lyderis netrukus buvo suimtas ir nukirsdintas. Tai atėmė dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis iš šiogūnato sekėjų ir prisidėjo prie fakto, jog Edo pilis vėliau buvo paimta imperialistų be kraujo praliejimo.

Ueno mūšis pabaigė Edo užėmimą trukusį nuo gegužės iki liepos mėnesių. Po to miestas atiteko imperatoriaus būriams.

Hakodatės mūšis vyko 1868 m. gruodžio 4 d. iki 1869 m. birželio 27 d. Hokaido saloje ir buvo paskutinė Bošino karo stadija. Mūšis vyko tarp šiogūnato armijos likučių, apmokytų prancūzų karių, ir imperialistų iš Čošiu ir Sacumos daimijų. Jis vyko ir sausumoje, ir jūroje. Šiame mūšyje abiejose pusėse buvo naudojama moderniausia XIX a. pabaigos karinė technika. Mūšis pasibaigė visiška imperialistų pergale.

Pasekmės

Po daugiau nei dviejų su puse šimtmečių Tokugavos šiogūnatas, kuris per savo laiką tapo atgyvenęs ir netvirtas tiek iš administracinės, tiek iš ideologinės pusės, sąlyginai nesunkiai sugriuvo kaip po ilgo taikos periodo vėl susidūrė su stipriais oponentais.

1868 m. rudenį buvusi šiogūnato sostinė Edas oficialiai pervadintas į rytinę sostinę – Tokiją, ir ateinantį pavasarį Imperatorius oficialiai persikėlė iš visą šiogūnato laiką Imperatoriaus miestu buvusio Kioto, į buvusį šiogūnato centrą ir naująją sostinę. Nors pati restauracija ir vadinosi jauno Imperatoriaus vardu ir oficialiai valdžia buvo grąžinta į Imperatoriaus rankas, patys aukščiausi naujosios vyriausybės postai atiteko aukščiausiems rūmų valdytojams ir prie šiogūnatą kariavusių daimijų lyderiams, tačiau reali valdymo galia priklausė grupei jaunų samurajų ir rūmų biurokratų, kurie pradėjo keisti šalies valdymą pagal vakarietišką modelį. Žinomiausi ir įtakingiausi iš jų laikomi Čošiu klano Kido Takajošis ir Sacumos klano Okubo Tošimičis bei Saigo Takamoris. Jie užėmė postus kaip tarybų nariai ar vice-ministrai naujai sudarytose ministerijose. Kitaip nei dažnai vykdavo po revoliucijų, nei vienas iš jų niekada nebandė įgauti diktatorišką valdžią naujojoje vyriausybėje. Jų įvykdyti pokyčiai visiškai apleido feodalinę šiogūnato visuomenės ir valdžios struktūrą ir iš vakarų perėmė modernųjį centralizuotą valdymo būdą.

Bošino karo metu gyvavusį šūkį sonno joi („gerbti imperatorių, išvyti barbarus“) po restauracijos pakeitė fukoku kyohei („turtinga šalis ir stipri kariuomenė“), nes japonai suprato, jog kol jie neturės stiprios kariuomenės ir nuo savęs pačių priklausančios ekonomikos, jie negalės „išvyti barbarų“, nes nors Meidži restauracijos metu Japonijai oficialiai teko atsisakyti joi politikos, sonno buvo palikta kaip esminis paaiškinimas naujiems pokyčiams, nes tiek karas, tiek ir pati restauracija buvo paremta Imperatoriaus valdžios grąžinimu.

Po restauracijos 1869 m. kovą nauja valdžia pradėjo įkalbintėti, jog Sacumos, Čošiu, Tosos, Hizeno ir kiti likę daimijai grąžintų savo teritorijas imperatoriui, ir atgautų jų valdymą kaip gubernatoriai. Dauguma sutiko, o prieštaravusieji buvo priversti sekti jų pavyzdžiu. 1871 m. rugpjūtį naujoji vyriausybė panaikino visus daimijus ir paskyrė buvusias teritorijas centrinės valdžios paskirtiems gubernatoriams. Daimijų panaikinimas, kaip struktūros gyvavusios kelis šimtmečius panaikinimas įvyko gana lengvai, tačiau sunkesnė užduoti pasirodė iš samurajų atimti jų iš feodalinio valdymo išlikusias privilegijas. 1871 m. valdžia oficialiai panaikino klasių nelygybę, o 1873 m. įvykdė vieną iš didžiausią šoką Japonijos visuomenėje sukėlusių įsakų - tapo įvesta privaloma karinė tarnyba, taip pasibaigė samurajų kaip privilegijuotos karinės klasės suvokimas. Tai dar labiau paryškėjo 1876 m. samurajams uždraudus nešioti kardus. Iki 1878 m. vadovaujant buvusio Čošiu daimijo samurajaus Jamagatos Aritomo buvo sukurta nauja armija privalomų šauktinių karių, iš pradžių pagal prancūzišką, vėliau pagal Prūsišką modelį

Svarbiausios asmenybės

Tokugavos šiogūnato šalininkai

Tokugava Jošinobu (jap. 徳川 慶喜, Tokugawa Yoshinobu; 1837 m. spalio 28 d. – 1913 m. lapkričio 22 d.) – 15-tasis Tokugavų ir paskutinis Japonijos šiogūnas. Nuo vaikystės buvo laikomas talentingu, ir lyginamas su Tokugava Iejasu. Jis siekdamas išsaugoti Tokugavos šiogūnatą, padedamas Prancūzijos vyriausybės priėmė kelis drastiškus sprendimus. 1867 m. lapkričio 9 d. jis pateikė Imperatoriui savo pozicijos išsižadėjimą ir grąžino politinę galią į Imperatoriaus rankas ir pasitraukė iš Kioto į Osaką. Iš jo buvo atimti titulai ir žemės, nepaisant to, jog jis nusikalstamos veiklos prieš Imperatorių nevykdė. Jis išsiuntė savo karių būrius su protesto žinia į Imperatoriaus rūmus, tačiau jie susidūrė su Sacumos ir Čošiu daliniais Toba-Fušimi mūšyje. Pamatęs situaciją krypstant ypač nepalankiai jam, Tokugava Jošinobu pabėgo laivu iš Osakos pilies į Edą, savo noru izoliavosi ir pasidavė Imperatoriaus vyriausybei. Po Meidži restauracijos bijodamas būti nužudytas savo buvusių tiesioginių pavaldinių (jap. hatamoto), kurie be šiogūno nebegalėjo savęs išlaikyti, pasitraukė iš publikos akiračio ir pasinėrė į menus. Kadangi jis buvo paklusnus Meidži vyriausybei, Imperatorius jam suteikė princo statusą.

Kondo Isamis (jap. 近藤 勇, Kondo Isami; 1834 m. spalio 9 d. – 1868 m. gegužės 17 d.) – Šinsengumi būrio vadas, kovojęs šiogūnato pusėje, taip pat vienas iš šiogūnato pajėgų lyderių. Po Toba-Fušimi mūšio, jis grįžo į Edą ir buvo paaukštintas pareigose jau byrančiame Tokugavos šiogūnate. Jo būriai kovojo Košu-Kacunumos ir Nagarejamos mūšiuose, tačiau pralaimėjo. Jis pasidavė imperijos pajėgoms ir buvo nukirsdintas Itabašyje 1868 m. gegužės 17 d.. Jo nukirsdinimas buvo labiausiai pagrįstas Sakamoto Rijomos nužudymu, tačiau iki šių laikų tai nėra visiškai įrodyta.

Enomotas Takeakis (jap. 榎本 武揚, Enomoto Takeaki; 1836 m. spalio 5 d. – 1908 spalio 26 d.) – buvo šiogūnato laivyno admirolas, kuris kovojo prieš Meidži šalininkus iki pat Bošino karo pabaigos. 1868 m. gegužės mėn. Imperatoriaus šalininkams užėmus Edo pilį Enomoto, kartu su aštuoniais karo laivais kartu su keliais šiogūnatui ištikimais būriais ir penkiais prancūzų patarėjais išplaukė iš Edo uosto į šiaurėje esantį Ezo (dab. Hokaido sala). Enomoto armija salą pasiekė gruodį ir greitai užėmė kelis miestus ir įkūrė savo būstinę modernioje tvirtovėje vadinomoje Gorjokaku, Hakodatės uoste. 1869 sausio 27 d. jis paskelbė Ezo, kaip nepriklausomą respubliką, kuri netrukus gavo salyginį pripažinimą iš britų ir prancūzų eskadronų buvusių Hakodatėje, tačiau šis bandymas ilgai netruko, 1869 m. gegužę generolo Kurodos Kijotakos vadovaujama karinė ekspedicija pasiekė Hokaido salą ir po Hakodatės mūšio birželio 27 d. Enomoto pasidavė su sąlyga, jog jis vienintelis prisiims atsakomybę. Po Bošino karo Enomotas Takeakis trejus metus buvo įkalintas Tokijuje, 1872 m. jam suteikta speciali malonė, kaip manoma generolo Kurodos siūlymu. Jis iš karto buvo paskirtas generaliniu sekretoriumi Hokaido kolonizacijos biure, kuriame Kuroda buvo vice-direktorius. Dar po dvejų metų jam buvo suteiktas vice-admirolo rangas ir jis paskirtas vykti į Rusijos imperiją, su kuria tuo metu augo konfliktas dėl Sachalino salos. 1875 m. jis pasirašė Sankt Peterburgo sutartį su Rusijos imperija, jai atiduodamas visas teises į salą mainais į dalį Kurilų salyno. 1880 m. jis buvo paskirtas laivyno ministru. Jis taip pat žinomas kaip vienas iš imperatoriškojo laivyno įkūrėjų.

Imperatorius Meidži šalininkai

Imperatorius Meidži (jap. 明治天皇, Meiji tenno; 1852 m. lapkričio 3 d. – 1912 m. liepos 30 d.) – 122-asis Japonijos Imperatorius, į sostą atsisėdo būdamas 15 metų 1867 m. sausio 30 d. mirus jo tėvui, Imperatoriui Komei. Jo vardo revoliucija įvyko jam esant 17-likos metų.

Sakamoto Rijoma (jap. 坂本 龍馬, Sakamoto Ryōma; 1836 m. sausio 3 d. – 1867 m. gruodžio 10 d.) – Tosos klano samurajus vykdęs svarbų vaidmenį Meidži revoliucijoje. Jis Japonijos modernizavimą iškėlė aukščiau savo klano interesų. Jis kaip ir Saigo Takamoris įvykdė svarbų vaidmenį sudarant koaliciją tarp nesutariančių Sacumos ir Čošiu klanų, taip pat jis prisidėjo prie modernaus Japonijos laivyno sukūrimo. 1866 m. pradėjus byrėti šiogūnatui, Sakamoto buvo vienas iš pagrindinių derybininkų siekiant jog Tokugava savanoriškai atsisakyti posto. Trisdešimt vienerių jis buvo nužudytas šiogūnato šalininkų.

Saigo Takamoris (jap. 西郷隆盛, Saigō Takamori; 1828 m. sausio 23 d. – 1877 m. rugsėjo 24 d.) – žinomas kaip paskutinis ir garsiausias Japonijos samurajus. Jis buvo žemo rango Sacumos samurajaus sūnus. Prasidėjus neramumams tapo vienu iš imperialistų lyderių ir įvykdė esminį vaidmenį kuriant koaliciją tarp Sacumos ir Čošiu klanų, taip pat Edo pilies paėmime. Kartu su Sakamoto Rijoma jis laikomas vienu iš Meidži revoliucijos didvyrių. Vėliau gavęs pareigas Meidži vyriausybėje jis bandė kovoti prieš naujos valdžios trūkumus, 1873 m. pasitraukė iš vyriausybės ir prisidėjo prie 40 tūkst. samurajų sukilimo prieš naująją valdžią, tačiau pralaimėjus prieš naują šauktinių armiją, įvykdė savižudybę. Nors pati restauracija pavertė jį nacionaliniu herojumi, tačiau taip pat ir panaikino jo paties luomą ir jo svarbą.

Literatūra

• Kodansha Encyclopedia of Japan. Tokyo: Kodansha. 1983. ISBN 0-87011-620-7. OCLC 9854358;
• Nihon Kōtsū Kōsha, Who's who of Japan: 100 historical personages. Tokyo: Japan Travel Bureau. 1999. ISBN 4-533-00798-8. OCLC 44129385
• Reischauer, Edwin O., Japan: The Story of a Nation. New York: McGraw-Hill. 1990. ISBN 0-07-557074-2. OCLC 898851305

Nuorodos

• New World Encyclopedia
• Encyclopedia Britannica
• Azijos žinynas 'Bakumacu'
• Azijos žinynas 'Meidži restauracija'