Bebrų karai

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bebrų karų regionas pažymėtas raudonai

Bebrų karai, dar žinomi kaip irokėzų karai, truko nuo 1640 м. iki 1701 m. ir yra vieni kruviniausių karų Amerikos istorijoje. Pagrindinė konflikto priežastis buvo prekyba kailiais ir jos kontroliavimas. Jis sukėlė visą Irokėzų Lygą, vedamą dominuojančios mohaukų genties, prieš gausesnes algonkinų gentis ir jų sąjungininkus prancūzus.

Konflikto priežastys[taisyti | redaguoti kodą]

XVII amžiuje irokėzams priklausė dabartinio Niujorko, į pietus nuo Ontarijo ežero, ir į vakarus nuo Hadsono upės. Irokėzų žemės buvo tarsi etninė sala, iš visų pusių apsupta algonkinų genčių, tik šiaurėje gyveno irokėzų kalbų grupei priklausantys huronai, tačiau jie nepriklausė Irokėzų Lygai.

1620 m. olandams įkūrus prekybos postus prie Hadsono upės, prasidėjo prekyba su mohaukais. Šaunamųjų ginklų pasirodymas labai paspartino bebrų naikinimą, tad apie 1640 m. Hadsono slėnyje jų populiacija beveik išnyko. Bebrų kailių verslo centras persikėlė į šiaurę prie Šv. Lauryno upės. Šiame regione gyveno prancūzų iš Naujosios Prancūzijos partneriai huronai. Pajutę, kad lieka nustumti į šalį, irokėzai pradėjo agresyvią kampaniją, norėdami išplėsti savo teritoriją.

Santykiai tarp prancūzų ir irokėzų niekada nebuvo geri. Pirmasis susidūrimas įvyko 1609 m., kai Samuel de Champlain ir jo palydovai algonkinai arkebūzomis nušovė tris irokėzų vadus. Tačiau 1640 m. irokėzai jau buvo gerai ginkluoti europiniais šautuvais, gautais iš olandų už bebrų kailius, todėl karine galia prilygo prancūzams. Nors pagrindinis irokėzų karo tikslas buvo ne įveikti prancūzus, o tik išplėsti teritoriją ir atgauti dominuojantį vaidmenį bebrų kailių prekyboje, prancūzų sąjungininkų užpuolimas greitai irokėzus atvedė prie kruvino konflikto ir su pačiais europiečiais.

Irokėzų puolimai Naujojoje Prancūzijoje[taisyti | redaguoti kodą]

Karo pradžia laikoma 1640 m. pradžia, kai irokėzai užpuolė huronų kaimus prie Šv. Lauryno upės, norėdami sustabdyti huronų prekybą su prancūzais. Iki 1649 m. irokėzai išstūmė huronus iš žemutinio Šv. Lauryno upės baseino į šiaurę, nutraukdami Otavoje bet kokią prekybą. 1650 m. irokėzai užpuolė ir pačius prancūzus. Vadui Canaqueese nepavykus susitarti dėl taikos, irokėzų karo grupės pajudėjo link Naujosios Prancūzijos, apsupo ir puldinėjo Monrealį. Prasidėjo vienišų sodybų ar fermų puldinėjimai, žmones išžudant arba pagrobiant, o pastatus sudeginant.

Irokėzų ekspansija į vakarus[taisyti | redaguoti kodą]

Tuo pačiu metu, kai užpuolė šiaurę, irokėzai taip pat pradėjo didelę ekspansiją į vakarus prie Didžiųjų ežerų. 1650 m. jie jau kontroliavo Šiaurės Amerikos regioną nuo Virdžinijos kolonijos pietuose iki pat Šv. Lauryno upės. Vakaruose jie išstūmė šonių gentį iš Ohajo krašto ir užėmė Ilinojaus kraštą iki pat Misisipės.

Dėl Irokėzų ekspansijos rytinės lakotų gentys buvo priverstos persikelti į Didžiąsias Lygumas ir pradėti klajoklišką gyvenimo būdą bei karus su vietinėmis gentimis, kurios nenorėjo atvykėlių.

Prancūzų kontraataka[taisyti | redaguoti kodą]

Karo kryptis pradėjo keistis apie 1660 m. vidurį, iš Prancūzijos atvykus keliems nedideliems kariniams daliniams. Tai buvo pirmoji profesionali kariuomenė, atvykusi į dabartinės Kanados teritoriją. Panašiu metu irokėzų sąjungininkai anglų buvo išstumti iš naujųjų Nyderlandų regiono ir visiškai prarado jo kontrolę.

1666 m. sausį markizo Alexandre de Prouville vadovaujamos prancūzų pajėgos įsiveržė į irokėzų kraštą. Invazija buvo visiškai nesėkminga, išskyrus į nelaisvę paimtą vadą Canaqueese. Rugsėjį prancūzai dar kartą surengė žygį į irokėzų teritorijas. Nepavykus aptikti karių, prancūzai sudegino irokėzų pasėlius ir būstus. Kitą žiemą daugybė indėnų mirė iš bado. Irokėzai pradėjo prašyti taikos, ir 1667 m. reguliarioji prancūzų kariuomenė išvyko iš Amerikos. Tačiau kolonijų administratoriai pradėjo organizuoti savigynos būrius, kiekvienas vyras nuo 16 iki 65 metų, išskyrus kunigus ir kai kuriuos pareigūnus, privalėjo turėti amuniciją ir muškietas, buvo išmokyti šaudyti.

1683 m. karas tarp irokėzų ir prancūzų vėl atsinaujino dėl kolonijų valdytojo Louis de Buade bandymų išstumti irokėzus iš kailių prekybos ir truko dešimt metų. Irokėzus rėmė anglai, kurie šiuo karu ir prancūzų išstūmimu buvo suinteresuoti dar labiau, nei patys indėnai.

Didžioji taika[taisyti | redaguoti kodą]

Iniciatyva vėl buvo parodyta iš irokėzų pusės, kurie pavargo nuo jokios naudos neduodančio karo. 1701 m. Monrealyje buvo pasirašyta Grande Paix (Didžioji Taika) sutartis. Dalyvavo 39 indėnų vadai, anglų ir prancūzų atstovai. Sutartimi, be kita ko, irokėzai sutiko leisti sugrįžti pabėgėliams iš Didžiųjų ežerų.