Barzdaskutys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Barzdaskutys Viduramžių festivalio metu (Kaltenberg, 2005 m.)
Pastatas Pilies gatvėje Vilniuje, kuriame cechas XVII a. nuomojosi patalpas
Barzdaskučių cecho herbas
Barzdaskutys apie 1568 m.

Barzdaskutys (cirulninkas, nuo rus. цирюльник) – istorinė amatininko profesija. Barzdaskučio veiklos sritys – kūno priežiūra, medicina (pvz., chirurgija; tiesa, savamokslė, primityvi).

Barzdaskutys-chirurgas[taisyti | redaguoti kodą]

Barzdaskučiai-chirurgai (kirpėjai-chirurgai, cirulninkai) – viduramžių medicinos darbuotojų luomas. Tai nebuvo tikrieji gydytojai, nes neturėjo aukštojo ar bet kokio mokslinio išsilavinimo. Jie gydydavo paprastus gyventojus. Daugiausia užsiiminėjo primityvia chirurgija, statė taures, valydavo vidurius, nuleisdavo kraują, gydė ir siuvo paviršines ir gilesnes žaizdas, atstatydavo išnarintus sąnarius, sudėdavo lūžusius kaulus. Neatlikinėjo tik išvaržos, kataraktos, ir šlapimo pūslės akmenų šalinimo procedūrų, nes tai atlikdavo specializuoti gydytojai.

Lietuvoje[taisyti | redaguoti kodą]

1509 m. Lietuvoje buvo patvirtintas barzdaskučių – chirurgų cecho statutas. Vėliau paplito toks cechas vadinosi „Vilniaus chirurgijos brolija“. Surašyti įstatai, kuriais nustatomi tarpusavio santykiai, cecho narių kategorijos, teisės ir pareigos, profesinės etikos taisyklės.

Grupės[taisyti | redaguoti kodą]

Buvo 3 cirulninkų grupės:

Reikalavimai stojant į cechą[taisyti | redaguoti kodą]

Kandidatas į mokinius, būtinai vyras, ne pirtininkų vaikas, turi mokėti pagaląsti chirurginius įrankius, gaminti tam tikrus tepalus, mostis: rusišką ir rudą, miltelius sulaužytiems kaulams gydytis. Kiek vėliau reikėjo atsakyti į klausimus apie žaizdų, opų, išnarinimų ir lūžių gydymą. Iš pradžių mokinys gyvena pas „masterį“ kaip padėjėjas, sumoka mokestį ir galiausiai iškelia pietus mokytojo šeimai. Po 3 metų mokinys tapdavo pameistriu, dar vėliau jis tapdavo „masteriu“ (po metų menkai apmokamo darbo pas „masterį“ ir profesinio egzamino).

Vilniaus chirurgų cechas gyvavo iki 1893 m., kai Rusijos imperijoje likviduojama cechinė amatininkystė. Tiesa, cechas buvo išlaikęs tik pavadinimą, nes kai VU Medicinos fakultetas (įkurtas 1781 m.) pradėjo rengti ne tik vidaus ligų gydytojus, bet ir chirurgus, cecho reikšmė labai sumenko. Cechas dar mėgino savo narius apmokyti, bet vis tiek atsiliko nuo fakulteto auklėtinių, todėl visuomenės akyse jie beliko tik paprasti kirpėjai. Nariai dar kurį laiką dirbo atokesnėse vietovėse, kur trūko gydytojų ir felčerių.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  • Aurimas Andriušis. „Lietuvos medicinos istorijos apybraiža“, 2006 VUL Vilnius.