Baltagalvė žvynuotoji antis
| Tachyeres leucocephalus |
|---|
.PNG) Baltagalvė žvynuotoji antis (Tachyeres leucocephalus) |
| Apsaugos būklė |
 Pažeidžiami (IUCN 3.1), [1] |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Tachyeres leucocephalus Humphrey & Thompson, 1981 |
Baltagalvė žvynuotoji antis (Tachyeres leucocephalus) – žąsinių (Anseriformes) būrio neskraidanti antis, endeminė Argentinos rūšis.[2]
Baltagalvė žvynuotoji antis yra viena iš vėliausiai išaiškintų žvynuotųjų ančių (Tachyeres, 'turintis greitus irklus') rūšių, kuri aprašyta tik 1981 m. Taip yra todėl, kad ši antis sutinkama tik gana siaurame ir menkai apgyvendintame pakrantės ruože aplink San Chorchės įlanką, pietinėje Čubuto provincijos ir šiaurinėje Santa Kruso provincijos dalyse. Be to, žvynuotosios antys pagal plunksnų dangą atrodo labai panašios.
_(15770013007).jpg)
Biologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Suaugęs anties patinas turi baltą galvą, ryškiai geltoną ar oranžinį snapą su juodu nagu, geltonas ar oranžines kojas su juodais nagais. Kūną dengia pilkos plunksnos, papilvę – baltos. Šėrimosi metu snapas tampa blankesnės spalvos. Patelės galva ruda, su balta apykaklės juostele, snapas žalsvas ar geltonas.
Anties racioną sudaro moliuskai ir vėžiagyviai, kuriuos paukštis renka nardydamas, iškildamas ir surydamas kaip ir kitos antys. Taip pat ieškosi maisto ir krante, bet nenutoldamas nuo vandens.
Veisimosi periodas trunka nuo spalio iki vasario mėn. Lizdas sukamas ant žemės tarp krūmokšnių iš žolės, šakelių ir potvynių atplukdomų šiukšlių. Peri 5–6 kiaušinius. Peryklos randamos 500 km ilgio pakrantės ruože nuo Čubuto upės žiočių iki Čubuto ir Santa Kruso provincijų pasienio. Populiacijos skaitlingumas vertinamas apie 3 700 perinčių porų.[3] Perėjimui pasirenkamos salos ir nedideli žemės lopinėliai sekliuose užutėkiuose ir įlankose, tarp krūmų augmenijos, taip apsisaugojant nuo stipraus vėjo, bangavimo, sausumos ir oro plėšrūnų.
Grėsmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Populiacijai grėsmę kelia naftos verslovėse išsiliejanti nafta, natūralių buveinių traukimasis, invazinių rūšių gausėjimas, plėšrūnai. Pastebėta, jog žalos kiaušinių dėtims daugiausiai pridaro kirai (Larus dominicanus) ir kuoduotosios karakaros.
Negalinčios skristi antys nuo plėšrūnų gelbėjasi greitai nuplaukdamos, panerdamos po vandeniu arba irkluodamos sparnais. Toks judėjimas vandeniu, vietoje irklų naudojant sparnus ir su kojų pagalba, leidžia išvystyti iki 24 km/h greitį.[4]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ „IUCN Red List - Tachyeres leucocephalus“. IUCN Red list. Nuoroda tikrinta 2016-10-01.
- ↑ „Tachyeres leucocephalus (Chubut Steamerduck, Chubut Steamer Duck, White-headed Steamerduck, White-headed Steamer-Duck)“. www.iucnredlist.org. Nuoroda tikrinta 30 April 2018.
- ↑ María Laura, Agüero, et al. Nesting habitat of Chubut Steamer Ducks in Patagonia, Argentina. CSIRO Publishing, 2010.
- ↑ Livezey, Bradley C.; Humphrey, Philip S. (1982). „Escape behaviour of Steamer Ducks“. Wildfowl (anglų). 33 (33): 12–16. ISSN 2052-6458.