Variklio konstrukcija – karteris iš aliuminio lydinio (elektron), alkūninis velenas – iš pilkojo ketaus, alkūninis velenas komplektuotas su septyniais slydimo guoliais. Ant karterio atskirai sumontuoti ketaus cilindrai su lakštinio plieno apvalkalais – radiatoriais. Kiekvienas stūmoklis komplektuojamas su trimis plieno žiedais. Paskirstymo velenas – vienas, viršutinis (OHC vožtuvo valdymas), vožtuvai valdomi ritininėmis svirtimis.
Matinimo sistemą sudaro vienintelis BMW gamybos karbiuratorius.[1] Uždegimo sistema – dubliuota (po dvi uždegimo žvakes viename cilindre), matinama dvejais du „Bosch“ magnetais. Cilindrų darbo tvarka 1-5-3-6-2-4. Tepimas – slėginis, palaikomas stūmokliniu alyvos siurbliu.
1925 m. šio variklio licencinę versiją, pavadinimu „Junkers L 5“ pradėjo gaminti įmonė „Junkers Motorenbau GmbH“. Variklio licencinę versiją gamino ir Prahoje įsikūrusi Čekoslovakijos įmonė „Walter“. Jos gaminti varikliai, gavę indeksą „Walter W-IV“ ir išvystydavę 190 kW (260 AG) galią, buvo montuojami į lėktuvus Letov Š-19, Aero A.11 ir Čekoslovakijoje pagal licenciją gamintuose de Havilland DH.50.[2]
1924 metais pasirodė modernizuotas variklis BMW IVa, išvystydavęs apie 20 AG didesnę galią.[3]
Nusileidęs Dymeris pareiškė, jog galėjo pakilti ir dar aukščiau, tačiau neturėjo deguonies tęsti skrydžiui.
BMW šį skrydį išnaudojo reklamai,[5] tačiau rekordas nebuvo pripažintas, nes Vokietija nebuvo FAI narė. Rengiantis šiam skrydžiui, 1919 m. gegužės 11 d., buvo atliktas bandomasis skrydis 9200 metrų aukštyje, kurį BMW taip pat iš karto pradėjo naudoti savo reklamoje.[6]
BMW IV buvo montuojami į ankstyvojo tarpukario laikotarpiu Vokietijoje gamintus lėktuvus. Šie varikliai taip pat buvo naudojami kai kuriuose SSRS gamybos lėktuvuose bei japoniškuosetankuose:
.jpg)
