Antropometrija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Antropometrija (gr. άνθρωπος 'žmogus' + gr. μέτρον 'matuoti') – fizinės antropologijos šaka, tirianti žmogaus kūno išmatavimus ir proporcijas, siekiant suprasti žmonių fizinę įvairovę. Šiandien antropometrija labai svarbi daiktų dizaino industrijai, rūbų dizainui, net architektūrai, kur statistiniai duomenys apie kūno išmatavimus naudojami siekiant pagaminti kuo patogesnius produktus. Pakitęs gyvenimo būdas lemia ir fizinius pokyčius (pvz., vis labiau plintantis nutukimas), todėl antropometriniai duomenys turi būti nuolat atnaujinami.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

1921 m. eugenikos konferencijoje demonstruojamas antropometrijos metodas

Alphonse Bertillon ir kriminologija[taisyti | redaguoti kodą]

1883 m. mokslininkas Alfonsas Bertiljonas (Alphonse Bertillon) savo vardu pavadino identifikacijos sistemą, paremtą žmogaus kūno dalių matavimu. Atlikęs daug tyrimų su pacientais pastebėjo, kad kai kurių kaulų ar kaulinių struktūrų išmatavimai praktiškai nesikeičia visą gyvenimą.

Surinkęs daug statistinių duomenų ir juos susisteminęs, Bertiljonas padarė išvadą, kad kiekvienas individas yra visiškai skirtingas nuo kitų. Greitai šis metodas buvo pritaikytas policijos, siekiant identifikuoti žmones. Greitai šiuo metodu ėmė naudotis ir pritaikė savo teisinėms sistemoms ir kitos šalys, ne tik Prancūzija. Po dešimtmečio, 1894 m. į Prancūziją daugiau sužinoti apie šį metodą buvo atsiųsti anglų atstovai. Tie teigiamai atsiliepė apie antropometrijos naudą identifikuojant žmones, tačiau pasiūlė šį metodą derinti su pirštų atspaudų atpažinimo sistema, kurią sukūrė Francis Galton ir kuri buvo taikoma to meto Indijoje bei Bengalijoje.

Pagal Bertillon atpažinimo metodą, reikėjo išmatuoti vienuolika vietų:

  1. Ūgis
  2. Atstumas nuo kairiojo peties iki dešinės rankos didžiojo piršto, kai ta ranka pakelta
  3. Biustas: liemens ilgis nuo galvos iki sėdmenų, matuojama žmogui atsisėdus
  4. Galvos ilgis nuo pakaušio iki kaktos
  5. Atstumas nuo vieno smilkinio iki kito
  6. Dešinės ausies ilgis
  7. Kairės pėdos ilgis
  8. Kairiojo didžiojo piršto ilgis
  9. Uolektis: atstumas nuo kairės rankos alkūnės iki didžiojo piršto
  10. Skruostų plotis

Vis dėlto šia sistema buvo sudėtinga naudotis. Instrumentai buvo labai brangūs ir lengvai gendantys, taigi jais galėjo naudotis tik labai išsilavinę žmonės. Gauti matavimai dažnai būdavo netikslūs. Daugybė duomenų buvo surašyta ant kortelių, kurias norint surasti reikėjo peržiūrėti galybę informacijos. Bertillon mėgino palengvinti naudojimąsi suskirstydamas išmatavimus į mažus, vidutinius ir didelius, tačiau pamažu populiarumas nyko ir galiausiai antropometrija kriminologijoje buvo pakeista kur kas geresne pirštų atspaudų atpažinimo sistema.

Antropometrija ir rasizmas[taisyti | redaguoti kodą]

Iliustracija iš Amerikos žurnalo Harper’s Weekly (1899 m.) parodo panašumą tarp Iberijos airio ir juodaodžio, kurie, esą, neprilygsta aukštesnėms rasėms (viduryje anglų-germanų tipas).

XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje antropometrija buvo dažnai taikoma antropologų, kurie siekė parodyti skirtumus tarp rasių ir taip vienas iškelti virš kitų.[1][2]

Taip pat buvo mėginama atpažinti nusikaltėlius vien iš jų veido struktūrų. Cesare Lombroso 1895 m. išleido knygą Criminal Anthropology, kurioje teigė, kad žudikai turi atsikišusius smakrus, o kišenvagiai – mažus.[3] 1940 m. William Sheldon, įkvėptas šios knygos, taip pat mėgino surasti paraleles tarp fizinių ir psichologinių charakteristikų.

Antropometrija buvo taikoma nacių vykdant holokaustą. Remdamiesi kūno išmatavimais jie pabrėždavo kaip arijai skiriasi nuo žydų.

Moderni antropometrija ir biometrika[taisyti | redaguoti kodą]

Šiandien antropometriniai tyrimai atliekami dėl įvairių priežasčių. Antropologai tiria kūno proporcijų reikšmę evoliucijai ir prisitaikymui prie skirtingų gyvenimo sąlygų. Pagal Bergmano taisyklę, žmonės prie įvairaus klimato prisitaikė panašiai, kaip ir kiti dideli žinduoliai; gyvenantys šaltame klimate paprastai turi didesnę kūno masę, nei gyvenantys šiltame. Aleno taisyklė papildo šį teiginį, kad žinduoliai, gyvenantys šaltame klimate, turi trumpesnes, kresnas galūnes, o gyvenantys šiltame – ilgas ir plonas.

Mokslininkai dirbantys privačiose kompanijose antropometrinius duomenis naudoja siekdami nustatyti, kokių išmatavimų drabužiai, avalynė ar daiktai turi būti gaminami. Antropometrinis suskirstymas į tris kūno tipus: endomorfinį, ektomorfinį ir mezomorfinį šiuo metu populiarus tarp žmonių, užsiimančių sunkumų kilnojimu.

Dabar kūno matavimas atliekamas nebe pasenusiais ir netiksliais instrumentais, o trijų matmenų skeneriais. Toks duomenų gavimo būdas yra kur kas tikslesnis ir greitesnis.

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „From Savage to Negro“ (1998) Lee D. Baker p.14
  2. „The Mismeasure of Man“ Stephen Jay Gould (1981)
  3. http://www.skepdic.com/anthropo.html