Antoine-Jean Gros

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Antuanas - Žanas Grosas 1800 m., dailininkas François Gérard

Baronas Antuanas – Žanas Grosas (pranc. Antoine-Jean Gros) (1771 m. kovo 16 d. – 1835 m. birželio 25 d., taip pat žinomas ir kaip Žanas – Antuanas Grosas) — Prancūzijos neoklasicizmo tapytojas. Daugiausia tapė istorinėmis temomis ir portretus.

Biografija[taisyti | redaguoti kodą]

Jaunystė ir studijų laikotarpis[taisyti | redaguoti kodą]

Antuanas Grosas gimė Paryžiuje. Pradėjo piešti būdamas šešerių metų amžiaus, mokydamasis iš savo tėvo, miniatiūrų dailininko, ir iškarto pasižymėjo kaip turintis talentą. 1785 m. pabaigoje, būdamas keturiolikos metų, Grosas savo noru įstojo į Žako Lui Davido studiją, kurią stropiai lankė, tuo pačiu nenutraukdamas studijų ir Collège Mazarin.

1791 m. mirus jo tėvui, kurio darbą varžė Prancūzijos Revoliucija, jaunajam Grosui teko rūpintis savo išgyvenimu pačiam. Todėl tuo metu Grosas atsidėjo grynai savo profesijai, nesėkmingai konkuruodamas (1792 m.) dėl Didžiojo prizo. Maždaug tuo pačiu metu, rekomendavus École des Beaux Arts, jaunasis dailininkas buvo pasamdytas tapyti Nacionalinio Konvento mirties bausme nuteistų narių portretų, bet revoliucijai daugiau nebesiplečiant Grosas 1793 m. metė darbą ir išvyko į Italiją.

Napoleonas ant Arkolos tilto

Genuja ir Bonapartas[taisyti | redaguoti kodą]

Apsigyvenęs Genujoje Grosas vertėsi miniatiūrų gamyba. Grįžtant iš Florencijos į Genują, jis susitiko su Žozefina Boharnė, Bonaparto žmona, ir užmezgė su ją pažintį. Atlydėjęs ją į Milaną dailininkas buvo šiltai priimtas ir paties Napoleono. 1796 m. lapkričio 15 d. Grosas su kariuomene dalyvavo Arkolo mušyje, kai Bonapartas iškovojo lemiamą pergalę, iškeldamas trispalvę Prancūzijos vėliavą ant šio tilto.

Grosui šis incidentas paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad pasekoje to nutapė paveikslą pavadinimu „Napoleonas ant Arkolos tilto“, kuriuo jis pagaliau atrado savo pašaukimą. Bonapartas tuojau pat suteikė jam inspecteur aux revues postą, leidusį sekti kariuomenę žygiuose, o 1797 m. paskyrė į komisiją, turėjusią atrinkti daiktus, skirtus praturtinti naujai sukurtą Luvro muziejų.

Paryžius[taisyti | redaguoti kodą]

1799 m. pasprukęs iš apgulto Genujos miesto, Grosas iškeliauja į Paryžių, kur 1801 m. pradžioje įsikuria Kapucinų kvartale. Jo eskizas paveikslui Nazareto mūšis (dabar Musée de Nantes) pelno prizą, suteiktą 1802 m. konsulo, bet pats paveikslas taip ir nebuvo nutapytas, dėl aptarinėtos priežasties, jog Napoleonas jautė pavydą generolui Žanui Andochui Žunot; tačiau Bonapartas atsilygino Grosui, liepdamas įamžinti savo vizitą Jafos maro ligonių namuose. Po Les Pestiférés de Jaffa (Luvras) sekė kiti paveikslai: „Abukiro mūšis1806 m. (Versalis) ir „Yluvos mūšis1808 m. (Luvras). Apie šį paveikslą Napoleonas yra pasakęs: „Jeigu visi žemės karaliai pamatytų tokį reginį, jie mažiau trokštų karų ir pergalių“. Šios trys temos davė dailininkui didžiojo meistro vardą bei užtarnautą garbę.

Abukyro mūšis (1799), detalė

Iki tol, kol militaristiniai elementai toliau liko susieti su prancūzų nacionaliniu gyvenimu, tol Grosas gavo iš to naujo ir energingo įkvėpimo, nešusio jį į patį įvykių sūkurį, kurį jis ir vaizdavo; bet kariuomenė ir generolas buvo atskirti nuo žmonių, tad Grosas bandė iliustruoti šiuos epizodus perteikdamas asmenines ambicijas, kas ir buvo priežastis prasimanyti maisto, reikalingo jo genijui, ir trūkumus, jo meniniai pozicijai, tuo metu tapusiai akivaizdžia. Besimokydamas Klasikų skyriuje Grosas buvo suvaržytas šių dailininkų taisyklių, net kai jo natūralistinis tipų judėjimas ir besirėmimas ryškių spalvų ir tonų efektu, atrodo vertė jį priešintis jiems.

Salonas[taisyti | redaguoti kodą]

1804 m. Salone, Grosas debiutavo su savo paveikslu „Bonapartas lanko maro namus Jafoje“. Šis paveikslas pradėjo jo karjerą, kaip sėkmingo dailininko. Jame vaizduojama Bonapartas aplankantis Jafos kareivius, kurie buvo užsikrėtę boboniniu maru. Karo vadas vaizduojamas besikalbantis su vienu iš ligonių, kuris dar nėra apimtas ligos. Iš tiesų, Napoleonas liepė kareiviams nunuodyti sergančius savo bendražygius, kad būtų išvengta jų grįžimo į Prancūziją, arba atiduoti juos turkams. Sakoma, kad jis net sudeginęs maro namus, siekdamas nuslėpti nelaimės mąstą. Paveikslas yra neoklasikinio stiliaus, nors tokie elementai, kaip apšvietimas ir egzotinis dailininko skonis, rodo ateinančio romantizmo idealų pirmtakus.

Bonapartas lanko maro ligonius Jafoje 1804.
Leitenantas Šarlis Legrandas, 1810 m.

1810 m. paveikslai „Madridas“ ir „Napoleonas prie piramidžių“ (Versalis) rodo mums, kad Grosą ėmė apleisti įkvėpimas. Taip pat, žymusis paveikslas „Leitenantas Šarlis Legrandas“, nutapytas žuvusio kario tėvų prašymu, rodo meistriškai perteiktą peizažą ir kario ekipiruotę. Kiti paveikslai, tokie kaip Pranciškaus I-ojo ir Karolio V-ojo portretai 1812 m. (Luvras), turėjo didelį pasisekimą; bet Šv. Genovaitės kupolo dekoravimas (pradėtas 1811 m. ir užbaigtas 1824 m.) yra vienintelis vėlesnių metų Groso darbas, kuris vis dar demonstravo dailininko ankstyvąją jėgą ir energiją, o taip pat ir jo įgūdžius. „Liudviko XVIII išvykimas“ (Versalis). „Madam d’Angoulême laivo pakrovimas (Bordo)“, esantis Egipto kambaryje Luvre ir pagaliau jo „Heraklis ir Diomedas“ eksponuoti 1835 m. liudija Groso pastangas (įkvėptas jam senojo mokytojo Ž. L. Davido patarimų) sustabdyti vis labiau augantį Romantizmą, trypusį jo nuostabią reputaciją.

Mirtis[taisyti | redaguoti kodą]

Supykęs dėl kritikos ir nesėkmių, mat daugelis jo mokinių nesižavėjo jo mitologinėmis senomis ir perbėgdavo pas jo konkurentą Žaną Ogiustą Dominyką Engrą, Grosas ieškojo nusiraminimo šlykščiuose gyvenimo malonumuose. 1835 m. birželio 25 d. Antuanas Žanas Grosas buvo rastas ant Senos kranto, Medone, netoli Sevro. Iš raštelio, kuris buvo jo skrybėlėje tapo aišku, kad dailininkas nusižudė. Raštelyje rašyta: „pavargęs nuo gyvenimo ir išduotas paskutinių gerbėjų, pasitikusių jį keiksmais, nusprendė užbaigti savo gyvenimą.

Šlovė[taisyti | redaguoti kodą]

Grosui buvo suteiktas barono titulas Napoleono imperijos laikais, po 1808 m. Salono, kuriame jis eksponavo Yluvos mūšį.

Groso mokinių skaičius buvo begalo didelis ir dar padidėjo, kai 1815 m. Davidas baigė darbą Paryžiuje ir savo klasę atidavė buvusiam mokiniui – Grosui. Po restauracijos dailininkas tapo Instituto nariu, École des Beaux Arts profesoriumi ir gavo Šv. Mykolo ordino kavalieriaus vardą.

Galerija[taisyti | redaguoti kodą]

Nuorodos[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Antoine-Jean Gros – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

  • Chu, Petra ten-Doesschate. (2006 m.). Nineteenth-Century European Art. Upper Saddle River, New Jersey: Prentice Hall. pp. 126–127. ISBN 0131886436
  • Jean-Baptiste Delestre, Gros, Sa vie et ses ouvrages, Paryžius, 1867 m., Jules Renouard.
  • Justin Tripier Le Franc, Histoire de la vie et de la mort du Baron Gros, le grand peintre. ed. Martin. Paryžius 1880 m.
  • David O’Brien, Antoine-Jean Gros : Peintre de Napoléon, Éditions Gallimard, 2006 m., Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 2070117863“.
  • Sébastien Allard, Marie-Claude Chaudonneret, Le suicide de Gros. Les peintres de l’Empire et la génération romantique, Éditions Gourcuff Gradenigo, 2010 m. Knygos ISBN Lietuvoje yra „ISBN 978-2-35340-090-4“.