Anima ir animus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Anima (lot. anima - siela) ir animus (lot. animus - protas) yra K. G. Jungo analitinės psichologijos sąvokos. Tai yra du svarbiausi archetipai, t. y. kolektyvinėje pasąmonėje esantys ir nuo individualaus pažinimo nepriklausomi pirminiai vaizdiniai, kurie pasireiškia ir per religinius pasakojimus, mitus, sapnus.

Analitinės psichologijos kritikai bei dalis šios mokyklos šalininkų nurodo, kad Jungas apibūdindamas anima ir animus sąvokas į jas perkėlė savo laikmečiui būdingus vaidmenų stereotipus, t. y. anima įvardindamas kaip vyro nesąmoningąją pusę, o animus - kaip moters.

Anima[taisyti | redaguoti kodą]

Anima Jungui reiškė "Gyvenimo archetipą", vyro pasąmonės dalis, psichinio aparato "moteriškoji pusė". Pagal Jungą, anima yra sielos sinonimas ir priešinga išorinei asmenybei. Animos projekcija į išorę dažnai yra trikdantis faktorius santykiuose, nes vyras iš moters laukia vidinės moteriškumo idėjos įsikūnijimo.

Anima gali pasireikšti skirtingose vyro vystymosi stadijose, priklausomai nuo jausmų funkcijos išsivystymo lygio. Literatūroje su anima tapatinamos tokios figūros kaip Gretchen ir Helenė J. W. Goethe "Fauste", aba Beatričė Dantės "Dieviškojoje komedijoje".

Animos pasireiškimai sapnuose tarnauja kaip tarpininkas tarp pasąmonės ir . Anima gali pasireikšti kaip Mergelė Marija ar kaip kekšė, taip išpildant įvairius galimus vyro įsivaizdavimo apie moteriškumą aspektus.

Jaunuoliams anima nuolat persipina su motinos archetipu. Animos išsivadavimas iš pastarojo yra esminis vystymosi etapas.

Animus[taisyti | redaguoti kodą]

Anima atitikmuo yra animus, t. y. nesąmoningų vyriškų savybių ir potencialų rinkinys moters pasąmonėje. Animus pasireiškia moterų sapnuose, pvz., kaip paslaptingas ir žavus meilužis, tėvo figūra, dvasininkas, profesorius, princas, burtininkas ir pan. Kaip ir visi archetipai jis gali veikti tiek pozityviai, tiek negatyviai. Pasakose animus pasireiškia kaip princas, pvz., Mėlynbarzdis.