Adomas Grinevičius

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Adomas Grinevičius (1845 m. gruodžio 23 d. Liudvinave – 1932 m. gruodžio 21 d. Kaune) – kunigas, knygnešys, draudžiamosios lietuviškos spaudos platinimo organizatorius. Palaidotas Panemunės kapinėse.

Biografija

Gimė sulenkėjusių bajorų šeimoje.

Mokydamasis Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje atgaivino lietuviškumą.

1870 m. įšventintas kunigu ir paskirtas vikaru į Aukštąją Panemunę.

1871 m. perkeltas vikaru į Kalvariją. Užmezgė ryšius ir bendradarbiavo su kunigu Martynu Sederevičiumi, Juozu Kancleriu, Antanu Švedu ir kitais šio krašto knygnešiais.

Sumanumas, drąsa, organizaciniai sugebėjimai Pietų Lietuvoje padėjo sukurti lietuviškos spaudos platinimo tinklą. Adomo Grinevičiaus rūpesčiu spaudiniai pasiekdavo tolimiausius Dzūkijos kampelius, Seinų kunigų seminariją ir Kauno kunigų seminariją. Spaudinius veždavo pats arba įduodavo klebono vežėjui.

Platino ne tik religinę, bet ir pasaulietinę literatūrą. Bendradarbiavo su Marijampolės gimnazijos mokytoju bendramoksliu Tomu Žičkumi, kuris padėjo siųsti „Aušrą“ į Peterburgą.

Kelis kartus vos neįkliuvęs tapo labai atsargus. Lietuviškos spaudos savo bute nelaikydavo. Slėptuvę įsirengė ant klebonijos aukšto, taip pat pas ūkininkus Klimus, gyvenusius Kušliškių kaime, netoli Kalvarijos. Patikimiausia pagalbininkė Kalvarijoje buvo tretininkė Agota Zigmantaitė.

Buvo suorganizavęs skaityklą „Šviesa“ – knygyną netoli Kalvarijos esančiame Jurgežerių kaime.

1891 m. perkeltas klebonu į Ūdriją. Čia rado vikaro Antano Radušio paliktą lietuviškos spaudos sandėlį. Spaudos atveždavo J. Kancleris.

1893 m. sustiprėjus knygnešių persekiojimui, žandarai kelis kartus buvo atvykę į Ūdriją, darė kratas, bet iš anksto perspėtas spėdavo lietuvišką spaudą paslėpti. Slėpdavo kiaulidės palėpėje esančiuose šiauduose.

1894 m. neišlaikė įtampos ir nutarė visiškai baigti platinti spaudą.

1895 m. atvažiavusiam Vincui Šlekiui įdavė dar turimas knygas, kad pakeliui išmėtytų rugiuose.

1909 m. perkeltas į pirmąją parapiją – Aukštąją Panemunę.

Rašė korespondencijas į „Varpą“, „Ūkininką“, „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgą“, „Viltį“. Pasirašydavo Butrimo, Jungto, Berželio ir kitais slapyvardžiais.