Adolf Eichmann
| Adolfas Eichmanas vok. Adolf Eichmann | |
|---|---|
| |
| A. Eichmanas 1942 m. | |
| Gimė | 1906 m. kovo 19 d. Zolingenas, Prūsijos karalystė, Vokietijos imperija |
| Mirė | 1962 m. gegužės 31 d. (56 metai) Ramla, Izraelis |
| Tautybė |
|
| Sutuoktinis (-ė) | Veronika Liebl (s. 1935 m.) |
| Vaikai |
|
| Organizacijos | SS |
| Pareigos | Oberšturmbanfiureris |
| Partija | NSDAP |
| Žinomas (-a) už | karo nusikaltimus žmoniškumui ir žydų tautai |
| Žymūs apdovanojimai | |
| Parašas | |
.svg){kind=small}
| |
Adolfas Eichmanas (vok. Otto Adolf Eichmann, 1906 m. kovo 19 d. – 1962 m. gegužės 31 d.) – nacistinės Vokietijos veikėjas, SS karininkas, vienas pagrindinių Holokausto organizatorių.[1] 1942 m. dalyvavo Vanzės konferencijoje, kurioje numatytas „Galutinio sprendimo“ koordinavimas ir įgyvendinimas.[2] Vėliau SS obergrupenfiureris Reinhardas Heidrichas paskyrė jį atsakingu už žydų deportavimo į getus ir naikinimo stovyklas Vokietijos kontroliuojamose teritorijose techninį aprūpinimą. 1945 m. A. Eichmanas buvo sulaikytas Sąjungininkų, tačiau pabėgo ir apsigyveno Argentinoje.[1] 1960 m. jį slapta sulaikė Mosadas, Izraelio žvalgybos tarnyba, ir atvežė į Jeruzalę. Kitais metais A. Eichmanas stojo prieš Izraelio Aukščiausiąjį Teismą. Didelio žiniasklaidos dėmesio sulaukęs teismo procesas baigėsi mirties bausmės paskelbimu. 1962 m. A. Eichmanas pakartas.[1]
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Adolfas Eichmanas gimė 1906 m. kovo 19 d. Zolingeno mieste, tuometėje Vokietijos imperijoje. Jis buvo vyriausias vaikas šeimoje, turėjo dar tris brolius ir seserį.[3] Prastai mokęsis mokykloje, A. Eichmanas trumpai dirbo savo tėvo kasybos įmonėje Austrijoje, kur šeima persikėlė 1914 m. Nuo 1927 m. keliaudamas pardavinėjo naftą, o 1932 m. įstojo į NSDAP ir SS.[1] 1933 m. grįžo į Vokietiją ir įstojo į SD (Saugumo tarnyba). Ten paskirtas žydų reikalų skyriaus vadovu.[2] Svarbiausias siekis – žydų emigracija, kurią naciai skatino smurtu ir ekonominiu spaudimu. 1939 m. rugsėjį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, A. Eichmanas ir jo padėjėjai rūpinosi žydų telkimu didžiųjų miestų getuose ir transportavimu į žudymo centrus Lenkijoje.[2] Jis taip pat parengė žydų iškeldinimo planus, pirmiausia Nisko mieste pietryčių Lenkijoje, o vėliau Madagaskare, tačiau nė vienas iš šių planų nebuvo įgyvendintas.[3]
1941 m. birželio 22 d. Vokietija įsiveržė į Sovietų Sąjungą, o jos politika žydų atžvilgiu iš prievartinės emigracijos pasikeitė į sunaikinimą.[3] Siekdamas koordinuoti genocido planavimą, A. Eichmanno viršininkas Reinhardas Heidrichas 1942 m. sausio 20 d. Vanzės konferencijoje priėmė režimo administracinius vadovus.[3] A. Eichmanas rinko jam informaciją, dalyvavo konferencijoje ir parengė jos protokolą.[2] Savo padėjėjų pagalba jis koordinavo žydų deportaciją į naikinimo stovyklas, kur aukos buvo nuodijamos dujomis. 1944 m. kovą Vokietijai okupavus Vengriją, A. Eichmanas asmeniškai vadovavo maždaug 440 000 Vengrijos žydų deportacijai į Aušvico koncentracijos stovyklą.[2] Dyteris Vislicenis Niurnberge liudijo, kad Eichmanas jam yra pasakęs: „Šoksiu į kapą juokdamasis, nes faktas, kad ant mano sąžinės guli penkių milijonų žydų mirtys, man teikia nepaprastą pasitenkinimą.“[4]
1945 m., po Vokietijos pralaimėjimo, A. Eichmanas buvo suimtas JAV pajėgų, tačiau 1946 m. pabėgo iš įkalinimo stovyklos ir slapstėsi Vokietijoje.[1] Jis apsigyveno mažame kaime Žemutinėje Saksonijoje. 1950 m. A. Eichmanas su padirbtais dokumentais pabėgo iš Europos į Argentiną.[2] Ten jis apsigyveno su Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto išduotu pasu Rikardo Klemento vardu.[3]
Suradimas ir teismas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1960 m. Izraelio žvalgybos agentūros „Mossad“ surinkta informacija patvirtino jo buvimo vietą. 1960 m. gegužės 11 d. „Mossad“ ir „Shin Bet“ agentų komanda sulaikė A. Eichmaną ir atgabeno teismui į Izraelį.[1] Jam pateikta 15 baudžiamųjų kaltinimų, įskaitant karo nusikaltimus, nusikaltimus žmoniškumui ir žydų tautai. Per teismo procesą jis neneigė Holokausto ar savo vaidmens jį organizuojant, tačiau teigė tiesiog vykdęs įsakymus. 1961 m. gruodžio 15 d. pripažintas kaltu dėl visų kaltinimų ir nuteistas mirties bausme.[1] 1962 m. naktį iš gegužės 31 į birželio 1 d. pakartas Ramlos kalėjime.[2] Teismo procesas buvo plačiai stebimas žiniasklaidos, o vėliau apie jį išleistos kelios knygos, įskaitant Hanos Arent „Eichmannas Jeruzalėje“, kurioje rašytoja A. Eichmanui apibūdinti sugalvojo frazę „blogio banalumas“.[5]
Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 „Adolf Karl Eichmann“. www
.vle .lt. Visuotinė lietuvių enciklopedija. Nuoroda tikrinta 2023-06-23. {{cite web}}: Išorinė nuoroda parametre|website= - ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 2,6 „Kas buvo Adolfas Eichmannas?“. www
.aboutholocaust .org. Pasaulinis žydų kongresas. Nuoroda tikrinta 2023-06-23. {{cite web}}: Išorinė nuoroda parametre|website= - ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 „A. Eichmanno byla (I). Ar įmanoma suprasti blogį?“. www
.bernardinai .lt. Bernardinai.lt. 2015-05-09. Nuoroda tikrinta 2023-06-23. {{cite web}}: Išorinė nuoroda parametre|website= - ↑ Stangneth 2014, p. 297.
- ↑ Arendt 1994, p. 252.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Stangneth, Bettina (2014). Eichmann Before Jerusalem: The Unexamined Life of a Mass Murderer. New York: Alfred A. Knopf. ISBN 978-0-307-95967-6.
- Arendt, Hannah (1994) [1963]. Eichmannas Jeruzalėje. Ataskaita apie blogio banalumą. New York: Penguin. ISBN 978-0-14-018765-6.