Abstinencijos sindromas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką

Abstinencijos sindromas - pagirių sindromas, būsena, atsirandanti ilgai vartojus alkoholį ar kitą narkotiką ir staiga nustojus jį vartoti. Tai pagrindinis alkoholizmo ir kitų priklausomybės ligų požymis.

Alkoholikui jis prasideda kitą dieną po išgėrimo: jam skauda galvą, džiūsta burna, dreba rankos, jis praranda apetitą, nuotaiką, ima bijoti, prakaituoti, sunkiai užmiega. Išgėrus truputį alkoholio, tie reiškiniai sumažėja arba visai išnyksta. Iš pradžių savijauta pagerėja ir nedaug išgėrus, vėliau alkoholio reikia vis daugiau. Dėl to pradedama girtauti ištisai arba su pertraukomis.

Narkomanui jis prasideda po kelių valandų, nustojus vartoti narkotikus. Trunka nuo keleto valandų iki kelių savaičių. Ligonis esti dirglus, jam užeina širdies plakimų, skausmų apie ją, kartais pakyla temperatūra. Vėliau jį apima nerimas, mirties baimė. Ligoniui skauda galvą, ji svaigsta, būna nepastovus kraujospūdis. Jis neturi apetito, jį pykina, jis vemia, sutrinka tuštinimasis, pila prakaitas, teka seilės, kamuoja nemiga, košmarai, krečia drebulys, skauda raumenis, sąnarius. Kartais ligonis būna agresyvus, susižaloja, mėgina nusižudyti. Nuo sunkaus šio sindromo sutrinka sąmonė, būna traukulių, haliucinacijų. Pagal negalavimo požymius galima nustatyti, kokie narkotikai buvo vartojami.

Įtarus šį sindromą, reikia padėti ligoniui kuo greičiau kreiptis į gydytoją narkologą. Ligonis gydomas narkologinėje ligoninėje vaistais, įtaiga.