Įtaiga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Įtaiga, sugestija (lot. suggestio, -onis pridėjimas, įdavimas, įkvėpimas) – verbalinės ar neverbalinės kalbos pasitelkimas darant įtaką jausmams, pojūčiams, mąstymui, veiklai, sprendimams.

Terminą pirmą kartą pavartojo James Braid. Zigmundas Froidas įtaigą vadino stebuklinga kalbos galia.

Formos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Sugestyvinis klausimas – tokia įtaigos forma, kai uždavus klausimą, gali būti (sąmoningai arba ne) nulemiamas tam tikras atsakymas (Jūs gi buvote nusikaltimo vietoje birželio trečią ? – šiuo atveju atsakymas „taip“ yra aiškiai provokuojamas).

Tai daroma mimikos, gestų, žodinės arba neverbalinės kalbos forma. Pavyzdžiui, restorano padavėja, lengvai linktelėdama galva, gali įtakoti ir pasktatinti teigiamą kliento atsakymą į kad ir tokį paprastą klausimą – Ar galiu įpilti Jums vyno ?

Kriminalistikoje menamieji klausimai sudaro atskirą ikiteisminio tyrimo problemų ratą. Baudžiamojo proceso metu jie yra griežtai draudžiami.

Sugestibilumas (sugestijuojamumas)[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sugestijuojamumas apibūdina individualaus paveikiamumo įtaiga laipsnį, kalbant apie psichomotorines ir psichikos funkcijas, ypač jausmus, jutimus, suvokimą, vertinimą bei mąstymą. Sugestibilus asmuo tam tikru metu ar tam tikroje situacijoje dėl nevisiško savarankiškumo vertinant arba ką nors prisimenant, nesaugumo, netikrumo jausmo yra skatinamas priimti svetimą nuomonę, informacijos vertinimo pavyzdį, teiginį.

Formos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Aizenkas (Eysenck) išskyrė tris sugestibilumo formas:

  1. Pirminis įtaigumas sąlygoja veiksmo, motorines reakcijas dėl žodinės įtaigos
  2. Antrinis sugestibilumas kaip psichikos funkcijų įtaka remiantis neįvykdytais lūkesčiais
  3. Prestižo sugestibilumas kaip populiarių, paremtų autoritetu įsitikinimų priėmimas savo noru, laisva valia.

Lygis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Sugestibilumas priklauso nuo konkrečios situacijos ir labilus laiko atžvilgiu. Pastebimas didesnis vaikų (ypač ikimokyklinio amžiaus), asmens, patyrusio traumą, sukrėtimą, taip pat materialiai, socialiai, tarnybiškai priklausomų, silpnaprotystės, hipnotizuojamų asmenų sugestibilumas. Į ji reikia atkreipti dėmesį mokymo, auklėjimo, ugdymo, gydymo (psichoterapija) ir apklausų ikiteisminiame tyrime metu, užkirsti kelią piktnaudžiavimo atvejams.

Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]