Žmonių aukojimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Actekų vykdytas žmonių aukojimas. Mendosos kodeksas

Žmonių aukojimas – ritualinis žmogaus nužudymo aktas religiniais motyvais. Žmogaus gyvybė atiduodama kaip didžiausia dovana dievybei. Šiuolaikinėje teisėje žmonių aukojimas laikomas kriminaliniu nusikaltimu – ritualine žmogžudyste.

Žmonių aukojimas kilo iš kraujo, kaip gyvasties simbolio, sureikšminimo. Bekraujai žmonių aukojimo ritualai (paskandinimas, uždusinimas) pasitaikydavo retai. Daugelyje aukojimų kraujas, širdis būdavo svarbiausi objektai. Išliejamas kraujas simbolizuodavo derlingumą laukams, jis simboliškai palaistydavo pasėlius, todėl žmonių aukojimo ritualai būdavo kur kas labiau paplitę žemdirbių tautose, o ne klajoklių ar medžiotojų.

Žmonių aukojimas buvo išplitęs po visą senąjį pasaulį. Vakarų Afrikoje (dagomėjai, ašančiai) būdavo paplitęs karaliaus – žynio aukojimas su jo vergais. Senovės Egipte buvo numatyta, kad vergai, mirus jų šeimininkui, jam tebepriklauso ir turi jį lydėti į pomirtinį pasaulį. Kitose semitų tautose (asirų, finikiečių) pasitaikydavo išperkamieji aukojimo ritualai, kuomet vardan nuodėmės išpirkimo būdavo paaukojamas savo vaikas. Taip pat ritualiniai žmonių aukojimai buvo vykdomi Indijoje, Kinijoje, Okeanijoje.

Šis reiškinys itin buvo paplitęs Amerikoje, o ypač Mezoamerikoje (tarp majų, actekų). Šių civilizacijų piramidėse-šventyklose masiškai dievams buvo aukojami belaisviai bei vaikai. Inkų imperijoje aukojimai vykdavo mirus valdovui.

Apie senovės indoeuropiečių vykdytus aukojimo ritualus nėra gerai žinoma. Nors mitologijoje yra tokių ritualų pavyzdžių, tačiau ar jie buvo vykdomi realiai nesutariama. Minima apie keltų, germanų, graikų, slavų vykdytus priešų aukojimus, tačiau tokie ritualai nebuvę masiniai. Lietuvių legendoje apie Geležinį vilką taip pat minimas aukojimo ritualas – į būsimos Gedimino pilies pamatus turėjo būti paaukota jauna mergina, tačiau įstumtas akmuo tik išplėšė gėles iš jos rankų. Senuosiuose šaltiniuose yra užuominų, kad baltai laimėję mūšį parinkdavo vieną iš priešų belaisvių ir nužudydavo kaip auką dievams[1].

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Commons-logo.svg Vikiteka: Žmonių aukojimas – vaizdinė ir garsinė medžiaga

Vikiteka

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. „Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai“ I t. Norbertas Vėlius, Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1996. T.1: 220 psl.