Laterano Šv. Jono bazilika

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
(Nukreipta iš puslapio Šventojo Jono bazilika Laterane)
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Bazilikos titulas
Šventojo Jono bazilika Laterane
Laterano bazilikos centrinė nava
Popiežiaus sostas bazilikos apsidėje

Laterano Šv. Jono bazilika (it. Basilica del Santissimo Salvatore e dei Santi Giovanni Battista ed Evangelista in Laterano, oficialus pavadinimas lot. Archibasilica Sanctissimi Salvatoris, Švenčiausiojo Išganytojo archibazilika) – aukščiausia pagal rangą Romos katalikų bažnyčia, visų Romos ir pasaulio bažnyčių motina, kurioje stovi popiežiaus sostas.

Istorija[taisyti | redaguoti kodą]

Antikinės Romos laikais Laterane buvo didelis dvaras, kurį paveldėjęs pirmasis krikščionių imperatorius Konstantinas Didysis padovanojo krikščionių Bažnyčiai ir greta 324 m. pastatė pirmąją Romoje baziliką. Tuometinis popiežius Šventasis Silvestras I, krikštijęs imperatorių, ją paskyrė Išganytojui Kristui. Bazilikos globėjas buvo Šv. Jonas Krikštytojas, nuo XII a. apaštalas Jonas.

Iš tų laikų Laterano dvaro rūmų, kuriuose iki Avinjono nelaisvės gyveno visi popiežiai, išlikusi yra tik Baptisterija. Klaidingai manoma, kad ji pastatyta toje vietoje, kur buvo pakrikštytas imperatorius. Popiežius Sikstas III baptisteriją perstatė, vėliau ji kelis kartus restauruota. [1] Be to, kairiojoje aikštės pusėje yra „Šventieji laiptai“, kuriais, kaip manoma Jėzus lipo pas Pontijų Pilotą. Šiuos laiptus į Romą atgabenusi imperatoriaus motina Šventoji Elena. Viduramžiais jų 28 pakopomis lipama tik keliais. Laiptų viršuje yra „Šventų Švenčiausia“ koplyčia, kurioje melstis viduramžiais galėjo tik popiežius. Aikštės viduryje architektas Fontana 1588 m. pastatė XVIII Egipto dinastijos obeliską, kurį buvo pasistatę Tutmozis III ir jo sūnus Tutmozis IV.

Bazilika, kurioje įvyko visi penki Laterano susirinkimai, bėgant amžiams buvo kelis kartus sugriauta ir vėl atstatyta. Labiausiai ji nukentėjo, kai popiežiai buvo pasitraukę į Avinjoną. Ji du kartus degė, todėl iš buvusios jos didybės nieko neliko. Sugrįžę iš Avinjono popiežiai apsistojo Vatikane, o popiežius Sikstas V liepė nugriauti ir Laterano bazilikos likučius. Jos vietoje buvo nuspręsta pastatyti dar didesnę ir gražesnę šventovę. darbo ėmėsi architektai Domenikas Fontanė ir Frančeskas Borominis. Tačiau darbai užsitęsė. Įspūdingas fasadas, kurio autorius Aleksandras Galilėjus, iškilo tik 1735 m. užbaigdamas svarbiausios katalikų bažnyčios atnaujinimą. Iš antikinės ir viduramžių bazilikos išliko tik granito kolonos, kurias Borominis apgaubė piliastrais. Popiežius Aleksandras VII baziliką papuošė bronzinėmis durimis, kurios buvo išimtos iš Romos Forume stovėjusios Kurijos pastato.

Architektūra[taisyti | redaguoti kodą]

Simetriškas bazilikos interjeras suskirstytas į penkias navas. Centrinę navą puošia Muratorio freskos, lubas dekoravo Bulanžė ir Vikas di Rafaelis. Navos šonuose - apaštalų skuptūros. Po centrinės navos grindimis išliko imperatoriaus Konstantino rūmų liekanos.

Transepto centre stovi 1367 m. pastatytas popiežiaus altorius, kurį gaubia keturiomis kolonomis besiremiantis baldakimas.

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Roma nuo pradžios iki 2000 metų. Lozzi Roma, 56 psl.

Vikiteka