Šičigosan

Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – reikia transkribuoti
Jei galite, sutvarkykite.

Šičigosan (liet. „septyni-penki-trys“) – Japonijos šventė, minima kasmet lapkričio 15 d. Šis festivalis yra skirtas trejų ir penkerių metų berniukams bei trejų ir septynerių metų mergaitėms. Sulaukę trejų metų, vaikai, pagal tradiciją, jau nėra laikomi kūdikiais, penkerių metų vaikai jau paprastai nebėra bambliai (angl. toddler), o septynerių metų vaikai dažniausiai įvardijami kaip pradėję žengti į suaugusiųjų gyvenimą. Pagal tradiciją penkerių metų berniukai bei trejų ir septynerių metų mergaitės tą dieną meldžiasi vietinėse šintoistinėse šventyklose už saugią ir sveiką ateitį. Buvo tikima, jog šio amžiaus vaikai yra ypač linkę į blogą sėkmę bei gali atsidurti blogų jėgų įtakoje, todėl jiems reikėjo dieviškosios apsaugos iš aukščiau. Net ir šiais laikais kai kuriose Japonijos vietovėse yra tikima, jog vaikai, būdami šio amžiaus (trejų, penkerių ar septynerių metų), jiems tai yra blogos sėkmės metai (angl. „Bad-luck years“).

Istorija

Nors Šičigosan šventės kilmė yra neaiški, tačiau išlikę įrašai rodo, kad panašūs festivaliai jau daugiau nei prieš keturis šimtus metų buvo organizuojami įvairiose Japonijos vietovėse. Dauguma šių švenčių buvo kaip apeigos, kurios, tam tikro amžiaus vaikams, buvo privalomos. Japonijos visuomenėje maži vaikai, iki kol sulaukdavo septynerių metų amžiaus, buvo laikomi kaip dovanos, kurios yra pasiųstos dievų.

Heiano laikotarpiu

Modernesnis paprotys minėti Šičigosan prasidėjo Heiano (794 – 1192) laikotarpiu tarp Kuge (Japonijos aristokratų klasė) ir tuometinės samurajų visuomenės. Tuo metu daugelis vaikų nesulaukdavo didelio amžius, dauguma iš jų mirdavo per patį gimdymą ar dėl įvairių ligų, nesulaukdami net trejų metų amžiaus. Todėl žmonės pradėjo tikėti, jog maži vaikai iš tiesų nėra tikri žmonės, bet tam tikri Dievų pranešėjai (angl. Messengers). Buvo manoma, jog iki tol, kol vaikai sulaukdavo septynerių metų, Dievai gali bet kurią akimirką atimti juos iš tėvų.

Kamakūros laikotarpiu

Kamakūros (1185-1333) laikotarpiu šios šventės data buvo paskirta į penkioliktąją dieną, nes šią dieną šiogūnas Tokugava Tsunayoshi šventė savo sūnaus augimą. Japonijoje nebuvo tradicijos švęsti gimtadienius. Vietoj to vaikams, sulaukusiems tam tikro amžiaus, buvo rengiami kokie tai nors ritualiniai sveikinimai ar festivaliai.

Edo laikotarpiu

Edo periodu (1603-1867) Šičigosan adaptavo ir tarp paprastų žmonių. Tuomet visi tėvai linkėjo savo vaikams nugyventi sveiką ir ilgą gyvenimą. Šiuo laikotrpiu, kai vaikas pasiekdavo savo septintuosius gyvenimo metus, buvo tikima, jog jis ar ji turi didesnę galimybę užaugti, todėl tėvai vesdavo vaikus į uji-gami (liet. vietinės švtyklos) ir gaudavo ujiko fuda, kurie paliudydavo, jog nuo šiol vaikai yra visiškai tikri žmonės. Nuo tada vaikai oficialiai būdavo priimti į visuomenę.

Meiji laikotarpiu

Tačiau tik Meiji eroje (1868-1912) Šičigosan šventė susiformavo tokia, kokią mes žinome ir šiandien.

Įdomu tai, kad šis festivalis daugiausiai populiarumo sulaukdavo tik Kanto regione. Ši situacija pasikeitė tik gan neseniai, kada universalinių parduotuvių savininkai, konditeriai ir vaikiškų drabužių gamintojai pradėjo agresyviai skatinti idėją, kad šią Šičigosan šventę paskelbtų visuotine švente. Ši proga yra labai panaši į kitas Japonijoje švenčiamas šventes, tokias kaip: Motinos diena, Valentino diena ir kitas ypatingas dienas. Nors Šičigosan nėra legaliai įteisinta šventė Japonijoje, tačiau daugelis žmonių, o ypač vaikai, laukia šio festivalio su didžiu nekantrumu. Taip pat dažniausiai šią šventę tėvai bei vaikai švenčia savaitgaliais, o ne pačią penkioliktąją mėnesio dieną, jeigu ši diena nėra kuri tai savaitgalio diena.

Legenda

Pagal legendą Šičigosan atsirado labai seniai, kada Japonijoje tėvai bandė išsiaiškinti kodėl – nepaisant visos jų rodomos meilės bei skiriamo dėmesio – jų vaikai kartais pradeda verkti ar dėl ko nors tampa labai pikti. Po kiek laiko tėvai nusprendė, jog atsakymas į šį klausimą privalo būti tai, jog tai įvyksta dėl priimamų išdaigų ar pokštų. Pradėta tikėti, jog deformuoti maži tam tikri kirminai įšliaužia į vaikų kūnus ir sukelia pyktį, nepasitenkinimą ir blogą sėkmę. Tai buvo blogų jėgų įtaka. Dėl šios priežasties tėvai tuomet pradėjo keliauti į vietines šintoistines šventyklas ir melstis, kad jų vaikai spėtų užaugti be jokių problemas keliančių kirminų. Jie tikėjo ir meldė dievų, kad jie apsaugotų jų vaikus ir kad šie spėtų nugyventi gerą bei ilgą gyvenimą.

Kodėl 7, 5 ir 3?

Kaip ir daugelyje Azijos valstybių, taip ir Japonijoje egzistuoja Yin ir Yang, pagal šią idėją lyginis skaičius yra laikomas blogu ženklu. Kita teorija yra dėl yaku-doshi (厄年). Yakudoshi yra metai, kurie atneša blogą sėkmę.

Kodėl 15-oji diena?

Kai kuriose knygose rašoma, jog Šičigosan yra švenčiama būtent lapkričio penkioliktąją dieną, todėl kad tai yra Ujigami festivalio diena – kada, pagal mėnulio kalendorių, žmonės švenčia rudens derlių.

Taip pat manoma, jog Japonijos šiogūnas Tokugava Tsunayoshi, kuris valdė nuo 1680 iki 1709 metų, minėjo savo sūnaus Tokumatsu trečiąsias sveikatos metines.

Kita teorija teigia, jog sudėjus skaičius, pagal Šičigosan šventės pavadinimą,- tai yra septynis, penkis ir tris, gaunamas skaičius penkiolika. Todėl pagal šį skaičių Šičigosan ir buvo pradėta švęsti būtent mėnesio penkioliktąją dieną.

Taip pat yra teigiama, jog, pagal Yin ir Yang mokymą, penkioliktoji diena yra sėkmingiausia diena.

Tradicijos

Kamioki no Oiwai

Šią dieną trejų metų vaikai švenčia Kamioki no Oiwai, išvertus – šventė paliekant plaukus. Senovės laikais berniukams iki trejų metų buvo nukerpami plaukai, sulaukus trejų metų jiems buvo leidžiama pradėti auginti plaukus. Ypač samurajų eros laikotarpiu vaikams iškart buvo nuskutami plaukai, nes buvo tikima, jog ligomis ir bloga energija vaikai užsikrečia būtent nuo plaukų. Tuo laikotarpi šio amžiaus mergaitės ir berniukai gaudavo pluoštą šilko. Tai reprezentavo žilus, suaugusio žmogaus plaukus, ir tėvai tikėjosi, jog būtent jų vaikai sulauks tokio garbingo amžiaus, kada jų tamsūs plaukai nusidažys sidabru. Šis paprotys nebeegzistuoja šių dienų Japonijoje, bet tradicija, kuri žymi šią progą, vis dar gyvuoja. Šio amžiaus berniukai dėvi geriausius ir prabangiausius savo kostiumus bei dažnas segi marškiniuose varlytę.

Hakamagi no Oiwai

Penkerių metų vaikai švenčia Hakamagi no Oiwai. Šis minėjimas yra skirtas tik berniukams ir prasidėjo, kada Šiogūnas Tsunayoshi Tokugawa pirmą kartą aprengė savo sūnų Tokumatsu hakama (tikima, jog tai įvyko būtent lapkričio 15 dieną). Hakama – tam tikri sijonai, kuriuos dėvi vyrai. Nuo šio momento, kada berniukai apsirengia hakama, jie pradedami laikyti mažaisiais vyrais.

Obi-toki

Septynerių metų mergaitėms Šičigosan dieną yra skirta apeiga „Obi-toki“, kai pradedamas vilkėti platus kimono diržas obi, kurį paprastai nešioja suaugusios moterys. Iki tol mergaitės savo kimono surišdavo siaurų juostų audiniu. Mergaitės šios šventės metu taip pat velkasi gražiausias savo sukneles arba ryškius, spalvotus kimono su ilgu obi aplink juosmenį. Taip pat šią dieną šio amžiaus mergaitės segasi prašmatnius plaukų segtukus su kabančiomis gėlėmis. Taip pat neretai jos avi medinius sandalus, vadinamus pokkuri.

Šiais laikais trejų ir septynerių metų sulaukusios mergaitės, vilkėdamos šventinius kimono, ir penkerių metų berniukai, vilkėdami savo šventinius hakama, keliauja į šventyklas, kur jų tėvai dėkoja už savo vaikus ir meldžia jiems ilgo ir laimingo gyvenimo. Taip pat meldžiasi, kad jų palikuonys ir toliau augtų sveiki ir išvengtų įvairių netikėčiausių bėdų. Japonai tą dieną rodo savo vaikams didelę meilę bei pagarbą. Ilgaamžiškumo vaikams yra linkima ir dovanojant jiems ilgus saldainius, vadinamus chitose ame. Giminaičiai ir draugai šią dieną vaikams, švenčiantiems savo augimo dieną, dovanoja įvairias dovanas ir pinigus.

Šių dienų Japonijoje tėvai vaikus rengia ne tik tradiciškais drabužiais, bet šiuo metu yra populiaru vaikus rengti ir vakarietiško stiliaus formaliais apdarais - tai ypač dabar populiaru tarp berniukų. Net ypatingai atsidavę tėvai šiai šventei supranta, kad suminiatiūrinti bei labai brangūs hakama turi labai mažai praktinės vertės. Taip pat labai populiaru šią dieną daryti įvairias vaikų nuotraukas, todėl Šičigosan šventė pagarsėjo kaip diena, kurios metu visi tėvai fotografuoja savo vaikus, kaip vaikų fotosesijos diena.

Taip pat kai kurios japonų šeimos vis dar naudoja seną paprotį, pagal kurį apskaičiuoja vaikų amžių, vadinamą kazoedoshi. Pagal kazoedoshi metodą, kai vaikai yra vienerių metų amžiaus pagal gimimą, jiems taip pat pagal Mėnulio kalendorių kiekvienų Naujųjų metų dieną yra pridedami vieneri metai.

Chitose ame

Chitose ame – tiesiogiai išvertus į lietuvių kalbą reiškia tūkstantmečio saldainiai. Tai kieti, ploni ir ilgi, raudonos bei baltos spalvos saldainiai pagaminti iš cukraus. Jie simbolizuoja sveiką augimą bei ilgaamžiškumą. Dažniausiai Šičigosan šventės metu pardavinėjami šintoistinėse šventyklose. Saldainiai yra formuojami pailgi, panašiai kaip ilgos plonos lazdelės bei dažniausiai būna įpakuoti į maišelius. Maišeliuose su saldainiais dažniausiai taip pat būna įpakuotos dvi iliustracijos su gyvūnų vaizdais, dažniausiai su gervėmis bei vėžliais. Tai du gyvūnai, kurie Japonijos kultūroje tradiciškai simbolizuoja ilgaamžiškumą. Šie saldainiai ir pakuotės, tai yra simbolizavimas tėvų išraiškos, kurie linki savo vaikams nugyventi ilgą ir sėkmingą gyvenimą.

Užsieniečiai, būdami Japonijoje šių metų laiku, kai yra švenčiama Šičigosan šventė, visada pasakoja, jog tą dieną yra ypač sužavėti reginio, kada tūkstančiai mažų vaikų, apsirengusių spalvotomis bei ryškiomis kimono ar tamsiais hakama, linksmai keliauja akmenimis grįstais takeliais į šintoistines šventyklas.

Kai kuriais aspektais ši šventė primena vakarų šalyse švenčiamas Velykas. Nors tai yra ir religinė šventė, tačiau Velykos yra taip pat tas laikas, kuomet vaikams yra dovanojami nauji drabužiai ar krepšeliai su saldainiais nuo „Velykų zuikio“.

Šaltiniai

Gakken, 1999. Pictorial Encyclopedia of Japanese Life and Events. Farrar Straus & Giroux: USA.
Buckley S., 2001. Encyclopedia of Contemporary Japanese Culture. Routledge: UK.
Kodansha, 1983. Kodansha Encyclopedia of Japan. New York.
Matthias E., 1957. Journal: Asian Ethnology. Review of Nippon Minzokugaku [314-315]
Polon L., Cntwell A., 1983. The Whole Earth Holiday Book. [E- knyga]. Scott, Foresman and Company. Rasta: Google books <https://books.google.lt/books?id=v5ibx_jlI5QC&pg=PA50&lpg=PA50&dq=shichi+go+san++books+about+the+festival&source=bl&ots=HU45Kmbrqx&sig=rJz5TD5xboNRuio4tty8vmoQuMk&hl=en&sa=X&ved=0ahUKEwjL_I2fo4DQAhXlC5oKHSouAjUQ6AEIUDAJ#v=onepage&q=shichi%20go%20san%20%20books%20about%20the%20festival&f=false> [Žiūrėta 2016 spalio 31]
Sosnoski, D., Introduction to Japanese Culture. [E- knyga]. <https://books.google.lt/books?id=kJ3TAgAAQBAJ&pg=PT27&dq=shichi+go+san+festival&hl=en&sa=X&ved=0ahUKEwiN2aP_o4DQAhWFKCwKHVyTAMgQ6AEIMTAC#v=onepage&q=shichi%20go%20san%20festival&f=false > [Žiūrėta 2016 spalio 31]
Papp M., 2016. Schichigosan. Change and Continuity of a Family Ritual in Contemporary Urban Japan. [E- knyga]. Palgrave Macmilla: USA <https://books.google.lt/books?id=AI1PDAAAQBAJ&pg=PA174&dq=shichi+go+san+festival&hl=en&sa=X&ved=0ahUKEwiN2aP_o4DQAhWFKCwKHVyTAMgQ6AEIKzAB#v=onepage&q=shichi%20go%20san%20festival&f=false> [Žiūrėta 2016 spalio 31]
Ashkenazi M., 1993. Matsuri: Festivals of a Japanese town. [E- knyga]. <https://books.google.lt/books?id=RLCPn9QV4_UC&pg=PA30&dq=shichigosan&hl=en&sa=X&ved=0ahUKEwi4j4XO0sjQAhWCkCwKHSNVAvc4FBDoAQhEMAc#v=onepage&q=shichigosan&f=false > [Žiūrėta 2016 lapkričio 25]