Zeewijk

Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
XIX a. jūrinis Hautmano Rifų žemėlapis

Zeveikas (ol. Zeewijk) – Olandų Ost Indijos bendrovės burlaivis, 1727 m. birželio 9 d. sudužęs ant Hautmano Rifų prie vakarinių Australijos krantų savo pirmosios kelionės iš Olandijos į Bataviją metu. Laivo įgula, išsilaipinusi negyvenamose Hautmano Rifų salose, iš „Zeveiko” nuolaužų ir vietinės medienos pasigamino vienstiebį laivą „Sloepie”, su kuriuo 1728 m. balandžio 30 d. atvyko į Bataviją. Kelionės tikslą pasiekė 82 iš 208 „Zeveiko” laivu kelionę pradėjusių žmonių. Nuo XIX a. laivo avarijos vietoje rasta su laivu susijusių daiktų; jie saugomi Vakarų Australijos muziejuje. 1968 m. po vandeniu rasti ir laivo griaučiai.

Kelionės pradžia[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Zeveikas” nuleistas į vandenį 1725 m. Buvo 44 m ilgio, 11 m pločio, 275,8 t tonažo, turėjo 42 pabūklus.[1] Į savo pirmąją kelionę išvyko iš Vlisingeno uosto 1726 m. lapkričio 7 d., vežė statybines medžiagas (geležies dirbinius, plytas) ir 10 skrynių su 315 836 guldenais. Laivo įgulą sudarė 208 jūreiviai ir kareiviai. Laivo kapitonui Janui Bogardui (Jan Bogaard) susirgus, į jo vietą paskirtas Janas Steinsas (Jan Steyns) iš Midelburgo, kuriam tai buvo pirmoji kelionė laivo vado pareigose.[2]

Po keturių su puse mėnesių „Zeveikas” atvyko į Kapo koloniją, kur praleido beveik mėnesį. Per tą laiką iškrauta dalis krovinio, pakrauta balasto, pasipildyta atsargų. Dalis įgulos pasiliko kolonijoje, į laivą priimti 22 nauji įgulos nariai. 1727 m. balandžio 21 d. laivas išvyko iš uosto ir tęsė kelionę į Bataviją.[3]

Pagal tuometinę tvarką, Olandų Ost Indijos bendrovės laivai, vykstantys į Bataviją, turėjo plaukti Brauerio maršrutu – už Gerosios Vilties kyšulio pasukti į Riaumojančius keturiasdešimtuosius, pasinaudojus ten vyraujančiais vakarų vėjais vykti rytų kryptimi ir laiku pasukti į šiaurę-šiaurės rytus, Batavijos link. Šiuo maršrutu kelionė žymiai sutrumpėdavo, tačiau būdavo didelė rizika, suklydus ilgumos apskaičiavime, užplaukti ant rifų ar smėlio seklumų Australijos pakrantėje.[3] J. Steinsas, norėdamas apsilankyti Vakarų Australijoje, šios rizikos neįvertino ir, nepaisydamas vairininko protestų, pakeitė kursą rytų-šiaurės rytų kryptimi.[1]

Avarija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

„Zeveiko” avarijos ir įgulos stovyklavietės vieta Pelsarto salų grupėje. Laukdami pagalbos, išgyvenusieji lankėsi ir „Didžiojoje saloje” (dabar Vidurinė s.), kur rado vandens, ir „Ilgojoje saloje” (dabar Pelsarto s.), kur rado bangų atneštų „Zeveiko” nuolaužų ir mangrovių medienos.[3]

1727 m. birželio 9 d. vakare, tamsoje, laivas atsitrenkė į Pusmėnulio rifą Pelsarto salų grupės vakarinėje pakrantėje, Hautmano Rifų salyne, apie 60 km į vakarus nuo dabartinio Džeraldtono. Nuo smūgio išsijudino laivo vairas, nulūžo grotstiebis[2] ir į dalį triumo pateko vandens, bet pats laivas dar nesudužo.[3] Avarijos buvo galima išvengti, nes pusvalandį prieš avariją laivo stebėtojas matė lūžtančias bangas, tačiau palaikė jas mėnulio šviesos atspindžiu.[1]

Laivui įstrigus tarp rifų, bandyta išsilaipinti į sausumą. Dėl didelio bangavimo žuvo mažiausiai 10 vyrų, bandžiusių nuleisti pirmąją gelbėjimosi valtį. Tik praėjus savaitei po avarijos ir kiek aprimus bangavimui, pavyko nuleisti barkasą. Vėliau didesnė dalis likusios įgulos barkasu perkelta į lygią, uolėtą, 800 m ilgio ir 350 m pločio kalkakmenio salą už 4 km nuo rifo (dabar Pabūklo sala).[4] Šioje ir gretimose salose buvo geriamo vandens, daržovių, paukščių ir jūrų liūtų – šie resursai ir laive buvusios maisto atsargos padėjo įgulai išgyventi.[1]

Laivas iš karto nesudužo, bet buvo akivaizdu, kad nukelti nuo rifo jo nepavyks. Todėl įgula iškėlė iš laivo ir nugabeno į salą 10 skrynių su pinigais ir kitą krovinį. Liepos 10 d. 11 rinktinių vyrų, vadovaujamų kapitono pirmojo padėjėjo Piterio Langevego (Pieter Langeweg), barkasu išvyko į Bataviją ieškoti pagalbos, tačiau Batavijos nepasiekė – jų likimas nežinomas.[4][3]

Išsigelbėjimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Likusieji saloje, nesulaukę pagalbos, nusprendė, kad barkasui nepavyko pasiekti Batavijos, ir ieškojo kitų būdų išsigelbėti.[3] Laivo žurnale 1727 m. spalio 29 d. įrašyta apie įgulos ketinimus pasistatyti naują laivą ir su juo nuvykti į Bataviją. Per 4 mėnesius iš „Zeveiko” nuolaužų ir vietinių mangrovių medienos įgula pastatė vienstiebį 20 m ilgio ir 6 m pločio laivą,[1] kuris laikomas pirmuoju europiečių pastatytu laivu Australijoje. Laivas pavadintas „Sloepie” („Mažuoju vienstiebiu”) ir 1728 m. vasario 28 d. nuleistas į vandenį, o kovo 26 d. 88 išgyvenusių žmonių įgula pradėjo juo kelionę į Bataviją. Laivo kroviniui nuo piratų apsaugoti ant denio pastatyti du „Zeveiko” pabūklai. Po mėnesio, balandžio 30 d., laivas be didelių nuotykių pasiekė kelionės tikslą. Šeši žmonės kelionės metu mirė, į Bataviją atplaukė 82.[5]

Batavijos teismas Janą Steinsą pripažino kaltu dėl „Zeveiko” praradimo ir įrašų laivo žurnale klastojimo (J. Steinsas taip bandė sušvelninti savo kaltę). J. Steinsas pašalintas iš pareigų ir ištremtas iš Ost Indijos bendrovės kontroliuojamų teritorijų, jo atlyginimas ir turtas konfiskuoti bendrovės labui.[3]

Radiniai laivo katastrofos vietoje[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1916 m. Hautmano Rifų žemėlapyje pažymėtas Zeveiko sąsiauris tarp Velykų (Easter) ir Pelsarto (Pelsaert) salų grupių

1840 m. Britanijos karališkojo laivyno laivu „Beagle” Australijos krantus tyrinėjusi ekspedicija laivo katastrofos vietoje aptiko buvusią stovyklavietę, kurioje rado įvairių daiktų, tarp jų ir pabūklą bei dvi 1707 ir 1720 m. monetas. Pagal juos pavyko nustatyti, kad stovyklavietė priklausė „Zeveiko” įgulai.[3] Laivo garbei sąsiauris tarp salų pavadintas Zeveiko vardu.

Dar daugiau daiktų rasta XIX a. pabaigoje, kasant guaną: butelių, monetų, vyno taurių, ąsočių, puodų, šaukštų, peilių, muškietų, pabūklų sviedinių, tabako dėžučių ir pypkių.[1] „Broadhurst and McNeil” fosfatų bendrovės direktorius Floransas Brodherstas (Florance Broadhurst) radinius surašė ir vėliau daugumą jų padovanojo Vakarų Australijos muziejui Perte. F. Brodherstas iš pradžių manė, kad rasti laivui „Batavia” priklausę reikmenys.[6]

XX a. septintajame dešimtmetyje organizuotos trys ekspedicijos „Zeveiko” nuolaužoms atrasti, tačiau trūksta duomenų, kur ieškota, ir kas rasta. Žinoma tik, kad rasta keletas laivui priklausiusių daiktų, kai kurie jų iškelti iš jūros dugno (pabūklas), bet paties laivo nerasta.[1] Laivo griaučius rado 1968 m. Vakarų Australijos muziejaus organizuota ekspedicija.[3] Vėliau į avarijos vietą pasiųsta ir daugiau muziejaus organizuotų ekspedicijų. 1976 m. ekspedicijai vadovavo švedų archeologė Katarina Ingelman-Sundberg; ji parengė ir visų avarijos vietoje aptiktų radinių katalogą.[7]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 1,6 C. Ingelman-Sundberg, The V.O.C. Ship „Zeewijk” 1727 report on the 1976 survey of the Site. Australian Archaeology, Nr. 5, p. 18-33, 1976. Suarchyvuota 2020-04-17. Nuoroda tikrinta 2024-01-20.
  2. ↑ 2,0 2,1 Jeffreys, 1999. p. 55.
  3. ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 3,7 3,8 Zeewijk, 1727, Western Australian Museum, 2023-04-26. Nuoroda tikrinta 2024-01-20.
  4. ↑ 4,0 4,1 Jeffreys, 1999. p. 56.
  5. ↑ Jeffreys, 1999. p. 58.
  6. ↑ Jeffreys, 1999. p. 60.
  7. ↑ C. Ingelman-Sundberg, A. F. Lovell. Relics from the Dutch East Indiaman, Zeewijk. Foundered in 1727, Perth: Western Australian Museum, 1978. ISBN 0724474757. ISSN 0083-873X. Nuoroda tikrinta 2024-01-20.

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Max Jeffreys, „Murder, Mayhem Fire and Storm: Australian Shipwrecks”. New Holland Publishers, Australia, 1999. ISBN 1-86436-445-9.


Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Zeewijk&oldid=7160450"