Vladimiras Sorokinas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Vladimiras Sorokinas

Vladimiras Sorokinas (rus. Сорокин, Владимир Георгиевич, 1955 m. rugpjūčio 7 d. Maskvoje) – šiuolaikinis postmodernios kūrybos rusų autorius, dramaturgas, vienas žymiausių modernios rusų literatūros atstovų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

1977 m. Sorokinas įgijo inžinieriaus diplomą Gubkino naftos ir dujų institute Maskvoje. Tada metus dirbo „Pokyčio“ («Смена») žurnale, kurį turėjo palikti dėl atsisakymo tapti komjaunuoliu. 8-tą praėjusio amžiaus dešimtmetį V. Sorokinas dalyvavo daugelyje meno parodų bei iliustravo beveik 50 knygų. Sorokinas kaip rašytojas formavosi 9-to to amžiaus dešimtmečio pogrindinėje Maskvos dailininkų ir rašytojų scenoje. 1985 m. 6 Sorokino istorijos buvo išspausdinots Paryžiaus „A-Ya“ žurnale. Tais pačiais metais prancūzų leidėjas „Syntaxe“ išspausdino jo novelę „Ochered“ (eilė). V. Sorokino darbai – ryškūs pogrindinės kultūros pavyzdžiai – sovietmečiu buvo uždrausti. Jo pirmoji publikacija Sovietų Sąjungoje pasirodė 1989 m. lapkritį Latvijos žurnale „Rodnik“ (pavasaris). Neilgai trukus jo istorijos pasirodė rusų literatūros almanachuose ir žurnaluose: „Tretya Modernizatsiya“ (Trečioji modernizacija), „Mitin Zhurnal“ (Mitino žurnalas), „Konets Veka“ (Šimtmečio pabaiga) ir „Vestnik Novoy Literatury“ (Naujosios literatūros). 1992 m. rusų leidykla „Russlit“ išleido „Sbornik Rasskazov“ (Rinktinės istorijos) – pirmąją V. Sorokino knygą nominuotą Rusijos Bukerio premijai. 2001 m. rugsėjį Sorokinas gavo Žmonių knygos apdovanojimą; po dviejų mėnesių gavo Andrėjaus Belio apdovanojimą už išskirtinius nuopelnus Rusijos literatūrai. V. Sorokino knygos buvo išverstos ne tik į anglų, prancūzų, vokiečių, italų kalbas, bet ir lietuvių, danų, suomių, švedų, norvegų, olandų, lenkų, japonų, serbų, kroatų, rumunų, estų, slovakų, čekų, vengrų ir korėjiečių kalbas. Vienas iš jo paskutinių romanų, „Opričniko diena“, aprašo Rusiją 2028 m. su caru Kremliuje, rusų kalba su kinietiškais posakiais ir „Didžiąja Rusijos siena“ skiriančia šalį nuo kaimynų.

Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Romanai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Ochered“ (Eilė) 1983 m. Paryžius
  • „Norma“ Maskva, 1994 m.
  • „Roman“ (Romanas) Maskva, 1994 m.
  • „Tridtstaja liubov Mariny“ (Marinos trisdešimtmetė meilė) Maskva, 1995 m.
  • „Serdtsa četyriokh“ (Keturios narsios širdys, Maskva, 1994 m.
  • „Pervy Subotnik“ (Pirmasis darbo šeštadienis) Maskva, 1998 m.
  • „Goluboe Salo“ (Mėlyni lašiniai, Maskva, 1999 m.
  • „Pir“ (Puota, Maskva, 2000 m.)
  • „Liod“ (Ledas, trilogijos dalis) Maskva, 2002 m.
  • „Put Bro“ (Brolio kelias, trilogijos dalis) Maskva, 2004 m.
  • „23000“ (Trilogijos dalis, Maskva, 2005 m.)
  • „Den Opričnika“ (Opričniko diena) Maskva, 2006 m.
  • „Zaplyv“ (Plaukioti) Maskva, 2008 m.)
  • „Saharniy Kreml“ (Cukrinis Kremlius) Maskva, 2008 m.)

Pjesės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Pelmeni“ (1984–1987 m.)
  • „Zemlenka“ (Trobelė) 1985 m.
  • „Ruskaja Babuška“ (Rusijos močiutė) 1988 m.
  • „Doverie“ (Pasitikėjimas) 1989 m.
  • „Dismorphomania“ 1990 m.
  • „Jubilei“ (Jubiliejus) 1993 m.
  • „Hochzeitreise“ (Povedybinė kelionė) 1994–1995 m.
  • „Šchi“ (Kopūstų sriuba) 1995–1996 m.
  • „Dostoevsky-Trip“ 1997 m.
  • „S Novym Godom“ (Su Naujais metais) 1998 m.

Filmų scenarijai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Bezumny Fritz“ (Pamišęs Fricas) 1994 m.
  • „Moskva“ (Maskva) 2001 m.
  • „Kopeyka“ 2002 m.
  • „4“ 2004 m.
  • „Vešč“ (Daiktas)
  • „Cashfire“ (Grynųjų gaisras)

Vertimai į lietuvių kalbą[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • „Ledas“ (2008 m., Vilnius, „Kitos knygos“)
  • „Opričniko diena“(2008 m., Vilnius, „Kitos knygos“)

Kiti darbai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Fotografijų albumas „V Glub Rosi“ (Rusijos gilumose) kartu su dailininku Olegu Kuliku
  • Libretas operai „Deti Rozentalja“ (Rozentalijos vaikai)
  • Publikacijos Rusijos ir užsienio spaudoje.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]