Vincentas Senkus

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Bullet purple.png
Bullet purple.png
Vincentas Senkus
Senku.jpg
Gimė: 1840 m. rugsėjo 5 d.
Ašmonai, Šunskų valsčius, Rusijos imperija
Mirė: 1911 m. balandžio 10 d. (70 metų)
Marijampolė, Rusijos imperija
Tėvas: Motiejus Senkus
Motina: Ona Brundzaitė
Veikla: Kunigas, marijonų vienuolis ir vienuolijos generolas.

Vincentas Senkus (lenk. Wincenty Sękowski, Senkowski) (1840 m. rugsėjo 5 d. Ašmonuose, Šunskų valsčius, Rusijos imperija - 1911 m. balandžio 10 d. Marijampolėje, Rusijos imperija) – kunigas, marijonų vienuolis ir vienuolijos generolas.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Gimė 1840 m. rugsėjo 5 d. Ašmonuose, Šunskų valsčiuje. Tėvai ūkininkai Motiejus Senkus ir Ona Brundzaitė, nuo vaikystės pasirašinėdavo sulenkinta savo pavarde Senkovskis. Mokėsi Marijampolės keturklasėje mokykloje, 1858 m. įstojo pas marijonus, kur Marijampolėje buvo paruoštas kunigystei. Egzaminus laikė Seinuose, o subdjakono šventimus suteikė Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius. Vėliau Senkus studijavo Varšuvos dvasinėje akademijoje 1862-1866 metais.

Būdamas kunigas ir teologijos mokslų daktaras grįžo į Lietuvą, kurį laiką dirbo Marijampolėje, po to iki 1871 m. darbavosi kaimyninėje Sasnavos parapijoje, buvo vienas iš bažnyčios statybų iniciatorių. 1871 m. grįžo į Marijampolę, kur ėjo prokuratoriaus pareigas Marijampolės vienuolyne.

Mirus kunigui Jurgiui Čėsnai praktiškai nebebuvo kam vadovauti vienuolynui. Sudėtingomis okupacijos sąlygomis kunigas 1892 m. lapkričio 24 d. jau nedaugelio dar gyvų likusių vienuolių buvo išrinktas marijonų generolu ir tose pareigose išbuvo iki mirties. Būdamas merdėjančios vienuolijos vadas, išbandė visus galimus būdus, kad išgelbėtų nuo išnykimo mirštančią kongregaciją. Bet nei prašymai, nei aukštų asmenų protekcijos nieko nepadėjo: rusų valdžia neleido priimti naujų kandidatų į vienuolyną.

Netgi po 1904 m. spaudos lotyniškomis raidėmis atgavimo Lietuvoje ir po 1905 m. revoliucinio sąjūdžio, kai valdžia šiek tiek laisviau leido veikti vienuolynams, tokio leidimo negavo marijonai, kurių vienuolynas buvo galutinai uždarytas 1904 m., o kunigas V. Senkus oficialiai liko tik Marijampolės parapijos klebonu. Nuo 1908 m. jis liko ir vienintelis vienuolis Marijampolėje caro administracijos formaliai uždarytame vienuolyne.

Iki 1908 m. dar buvo viliamasi, kad marijonų veiklą galima bus atgaivinti oficialiai. Tačiau pagal Rusijos Valstybės Dūmos sprendimą, kuriuo buvo leidžiama atnaujinti veiklą ir steigti naujus vienuolynus, į jį nebuvo įtrauktas Marijampolės marijonų vienuolynas. Taigi, žlugus paskutinėms viltims, kunigai Jurgis Matulaitis, Pranciškus Būčys ir V. Senkus ėmėsi nelegalaus atgaivinimo projekto. Toks projektas nebuvo visiškai naujas okupuotos Lenkijos ir Lietuvos teritorijoje. Vien tik Lietuvos vyskupijose (Žemaičių, Vilniaus ir Seinų) dar 1897 m. veikė 21 slaptas vienuolynas.

Gana sudėtingomis slaptumo sąlygomis 1909 m. rugpjūčio 29 d., Varšuvoje vyskupo Kazimiero Rūškio privačioje koplyčioje Jurgis Matulaitis, Senkaus akivaizdoje, padarė marijono įžadus. Taip pogrindžio sąlygomis įsižiebė begęstanti viltis, kad vienuolynas išliks. V. Senkus dar savo akimis regėjo, kaip į jo vadovaujamą vienuoliją, caro okupacijos režimo sąlygomis įsilieja nauji žmonės.[1] Mirė 1911 m. balandžio 10 d. Marijampolėje, palaidotas šalia Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo mažosios bazilikos esančiose kapinėse.[2]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Tadeusz Górski, Wincenty Sękowski, w: Polski Słownik Biograficzny, tom XXXVI, 1995-1996

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]