Vincas Bartusevičius
| Vincas Bartusevičius | |
|---|---|
| Gimė | 1939 m. birželio 4 d. Bartninkų valsčius, Vilkaviškio apskritis |
| Mirė | 2020 m. balandžio 21 d. (80 metų) |
| Veikla | Vokietijos lietuvių bendruomenės veikėjas, sociologas, pedagogas |
| Alma mater | Tiubingeno universitetas |
Vincas Bartusevičius (1939 m. birželio 4 d. Bartninkų valsčiuje, Vilkaviškio apskrityje – 2020 m. balandžio 21 d.[1]) – Vokietijos lietuvių bendruomenės veikėjas, sociologas, pedagogas, humanitarinių mokslų daktaras.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
1944 m. su tėvais pasitraukė į Vokietiją. 1959 m. baigė Vasario 16-osios gimnaziją. 1960–1966 m. Miuncheno ir Tiubingeno universitetuose studijavo sociologiją, visuotinę istoriją ir psichologiją. 1966 m. sociologijos magistras, 1999 m. humanitarinių mokslų daktaras.
1960–1970 m. Vokietijos lietuvių studentų ateitininkų sąjungos pirmininkas, biuletenio „Ateitin“ redaktorius, Vokietijos lietuvių jaunimo sąjungos veikėjas, laikraščio „Jaunimo žodis“ redaktorius iki 1967 m. 1967–1974 m. dėstė Vasario 16-osios gimnazijoje; 1968–1974 m. gimnazijos kuratorijos reikalų vedėjas; nuo 1982 iki 2010 m. Fondo Vasario 16-osios gimnazijai remti vicepirmininkas. Nuo 1974 m. mokytojas Wittliche, nuo 1981 m. dar ir Reino krašto-Pfalco policijos mokyklos dėstytojas.
1980–1981 m. ir nuo 1982 iki 2010 m. Vokietijos lietuvių bendruomenės valdybos narys, vicepirmininkas; 1968–1969 m. valdybos reikalų vedėjas, „Informacijų“ redaktorius. Nuo 1968 iki 1974 m. ir nuo 1978 iki 2011 m. buvo išrinktas į Vokietijos LB Tarybą; 2010 m. VLB Tarybos nutarimu jam buvo suteiktas Vokietijos LB Garbės pirmininko titulas.
1982 m. Reino krašto-Pfalco istorijos ir visuomenės mokslo mokytojų sąjungos vienas steigėjų ir dešimt metų jos valdybos narys. 1981 m. Lietuvių kultūros instituto Hiutenfelde su centrine lituanistine biblioteka ir archyvu steigėjas ir jo vedėjas, LKI metinių mokslinių konferencijų organizatorius, instituto leidinių serijos „Suvažiavimo darbai“ ir „LKI leidiniai“ leidėjas ir redaktorius. Tyrė lietuvių išeivijos, Vokietijos lietuvių bendruomenės, Lietuvos raidos XX a. pabaigos problemas.[1][2]
1965 m. vedė Oną Hermanaitę; užaugino sūnų Tomą ir dukrą Ritą.
Apdovanojimai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- 1999: Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino Ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Riterio kryžius.
- 2005: TMID prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės "Garbės aukso ženklas“ už nuopelnus.
- 2005: Reino-Maino/Pietinio Heseno regiono „Garbės žymuo“ už ypatingas pastangas ir nuopelnus Lietuvių kultūros institute Lampertheime i* tautų draugystės suvienytoje Europoje skatinimą.
- 2014: LR URM „Lietuvos diplomatijos žvaigždė“ už ypatingus nuopelnus garsinant Lietuvos vardą, puoselėjant ir plėtojant tarpvalstybinius santykius.
- 2015: LR Švietimo ir mokslo ministerijos Mokslo premija, skiriama užsienio lietuviams mokslininkams, už viso gyvenimo nuopelnus mokslui ir pasiekimus mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros veikloje humanitarinių ir socialinių mokslų srityse.
Bibliografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Lietuviai DP stovyklose Vokietijoje 1945–1951, Vilnius: Versus aureus, 2012, 608 p.
- Su Joachim Tauber ir Wolfram Wette (Sud.), Holocaust in Litauen. Krieg, Judenmorde und Kollaboration in Litauen 1941, Köln: Böhlauverlag, 2003.
Su Vilma Mikutavičiūte (Sud.), Lietuvių pėdsakai Vokietijoje – Litauische Spuren in Deutschland. Lampertheim: Litauisches Kulturinstitut, 2009, 140 p.,liet. ir vok. k. Su R. Černiauskaite (Sud.), Iš priklausomybės – į nepriklausomybę. Aus der Unfreiheit zur Freiheit. Klaipėda: Vėjasparnis, 2008, 368 p., liet. ir vok. k.
- 50 Europos lietuviškųjų studijų savaičių. Medžiaga Europos lietuviškųjų studijų savaičių istorijai. Lampertheim: Litauisches Kulturinstitut,2007, 178 p.
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Vincas Bartusevičius. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. II (Arktis-Beketas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. 686 psl.
- ↑ Žurnalistikos enciklopedija. – Vilnius: Pradai, 1997. – 58 psl.