Vikipedija:Naudingi resursai/Dviguba pilietybė

Šis puslapis nėra vienas Vikipedijos straipsnių, tai tik pagalbinis puslapis su galimai naudinga informacija.
Plačiau žiūrėkite - Naudingi resursai.

Dviguba pilietybė, keleriopa pilietybė – teisinis statusas, kuriuo asmuo teisiškai pripažįstamas kaip daugiau nei vienos valstybės pilietis. Valstybės turi suverenią teisę nustatyti pilietybės įgijimo ir netekimo reikalavimus nacionaliniuose teisės aktuose (paprastai specialiuose įstatymuose, pvz., LR pilietybės įstatymas).

Dviguba pilietybė atsiranda jei dėl vienų ar kitų priežasčių siekiant vienos šalies pilietybės, nenorima atsisakyti ir ankstesnės ir abiejų šalių įstatymai tai leidžia. Ji gali atsirasti ir pačiam piliečiui to nesiekiant, jei pernelyg skiriasi dviejų valstybių pilietybės suteikimo bei netekimo įstatymai.

Įgijimas

Dviguba (keleriopa) pilietybė gali atsirasti įgyjant pilietybę įvairiais būdais:

Natūralizacijos būdu, jei pilietybę suteikianti valstybė nereikalauja atsisakyti turimos pilietybės ir jei pirmosios pilietybės valstybėje nėra nuostatos, jog pastarosios pilietybės automatiškai netenkama įgijus kitos valstybės pilietybę. [6]
gimstant, susikirtus ius sanguinis (pilietybė pagal kraują) ir ius soli (pilietybė pagal gimimo teritoriją) principams, kai tėvams, kurių pilietybės valstybėje galioja „ius sanguinis“ principas vaikas gimsta valstybėje, kurioje taikomas „ius soli“ principas – tokiu atveju vaikas įgyja savo tėvų pilietybę, remiantis „ius sanguinis“ principu ir valstybės, kurioje gimė pilietybę, remiantis „ius soli“ principu.
Dvigubą (keleriopą) pilietybę vaikas gali įgyti ir tuo atveju, jei jo tėvai yra skirtingų valstybių piliečiai, nepriklausomai nuo to, kur jis gimė. [1]
Tuo atveju, kai valstybių, kurių piliečiai yra tėvai, įstatymai numato, kad „ius soli“ galioja net ir tuomet, kai tik viena iš tėvų turi tos valstybės pilietybę, vaikas gimdamas taps dviejų valstybių piliečiu – tai yra įgis ir tėvo ir motinos pilietybę.
Jeigu skirtingas pilietybes turintiems tėvams vaikas gimsta trečioje valstybėje, kurioje laikomasi „jus soli“ principo, tokiu atveju vaikas įgyja 3 valstybių pilietybę.

Ribojimai

Daugelis šiuolaikinių valstybių dvigubą (keleriopą) pilietybę toleruoja, tačiau jos neskatina.

Siekiant išvengti dvigubos (keleriopos) pilietybės atvejų valstybės nacionaliniuose teisės aktuose nustato sąlygas, kurios riboja galimybę dvigubai (keleriopai) pilietybei atsirasti. Dažniausiai nustatomos šios sąlygos:

Valstybės pilietybės netenkama automatiškai, savanoriškai įgijus kitos valstybės pilietybę;
Galimas, bet ne automatinis pilietybės netekimas, kai kitos valstybės pilietybė yra įgyjama savanoriškai;
Pilietybės netenkama automatiškai, kai vaikas gimimu įgijęs dvigubą (keleriopą) pilietybę, sulaukęs pilnametystės neatsisako vienos iš turimų pilietybių;
Pilietybės netenkama, jei ja naudojantis padarytas kriminalinis nusikaltimas arba ji buvo įgyta pateikus klaidingą informaciją;

Daugeliu atvejų valstybės, kurios netoleruoja dvigubos (keleriopos) pilietybės neformaliai visgi įgalina asmenis ją turėti, pavyzdžiui, – neretai teisės aktuose pasitaiko trūkumų, tokių kaip nenumatyta sąlyga, jog vienos valstybės pilietybės įgijimas reiškia, kad iki tol turėtos pilietybės yra netenkama ar ji tampa negaliojančia. Tokiu atveju asmuo įgyja dvigubą (keleriopą) pilietybę. Tačiau neretai, natūralizacijos atveju, pilietybę suteikianti valstybė reikalauja atsisakyti prieš tai turėtos pilietybės, bet jei nėra reikalaujama pateikti įrodymų, jog turėtos pilietybės buvo atsisakyta, taip pat gali sukurti sąlygos dvigubai (keleriopai) pilietybei atsirasti. [1]

Kritika

Argumentai prieš dvigubą (keleriopą) pilietybę:

Dviguba (keleriopa) pilietybė laikoma neetiška lojalumo kilmės valstybei atžvilgiu. Pilietybė yra laikoma privilegija, todėl teigiama, jog jei būtų leidžiama dviguba pilietybė, nacionalinės pilietybės reikšmė sumenktų ir pilietybė taptų nereikšminga kategorija;
Ji ginčijama dėl piliečio civilinių, politinių ir socialinių teisių: pavyzdžiui, sveikatos apsauga, galimybė balsuoti ir rinkti valdžią ten, kur negyveni. Nėra mechanizmo, kuris nustatytų, kurioje valstybėje žmogus gali tomis teisėmis naudotis. Taip pat siekiama, kad asmuo nesinaudotų dviguba (keleriopa) pilietybe, siekdamas išvengti mokesčių mokėjimo ar karinės prievolės;
Dvigubos (keleriopos) pilietybės vengiama dėl dalyvavimo politiniame bendruomenės gyvenime, politinio lojalumo, politinės ištikimybės. Baiminamasi, kad dvigubą pilietybę turintis asmuo bus nelojalus vienai iš valstybių ar netgi sieks jai pakenkti pasinaudodamas turima tos valstybės pilietybe. Teigiama, kad politines teises ir pareigas asmuo gali turėti tik vienoje valstybėje;
Ji ginčijama dėl karinės tarnybos pareigos ir teisės ginti savo šalį. Vyrauja nuomonė, jog kilus kariniam konfliktui dvigubą pilietybę turintis asmuo negalės būti lojalus abiem valstybėms;
Dar vienas argumentas prieš dvigubą (keleriopą) pilietybę yra etniniai, kultūriniai skirtumai, jų nesuderinamumas, galintis sukelti konfliktus tarp skirtingų etninių grupių;
Turtinė, teritorinė nelygybė ir jos išsaugojimas yra svarbus veiksnys. [3], [5]

Kontrargumentai pateiktai dvigubos pilietybės kritikai

Kad būtų išvengta dvigubo lojalumo valstybei, asmenys, turintys dvigubą pilietybę, visomis pilnateisio piliečio teisėmis, dalyvaujant tiek ekonominiame, tiek politiniame, tiek ir kultūriniame gyvenime, galėtų naudotis tik toje šalyje, kurioje nuolatos gyvena [1];
Dvigubos pilietybės šalininkai akcentuoja, kad, net jei balsavimas demokratiniuose rinkimuose būtų leidžiamas keliose šalyse, toks dvigubą pilietybę turintis asmuo išreikštų savo nuomonę balsuodamas tik vieną kartą (principas vienas asmuo, vienas balsas), todėl tokie pavieniai balsai nieko per daug nereikštų. Politinės jėgos įsigalėjimą vis tiek lemtų daugumos balsavimas [1];
Europos Tarybos 1997 m. Strasbūre priimta „Europos konvencija dėl pilietybės“ pateikia siūlymų, kaip būtų galimą išvengti dvigubos karinės tarnybos asmenims, esantiems dviejų ar daugiau pilietybių turėtojams. Konvencijoje nustatyta, jog asmenys, turintys dviejų ar daugiau valstybių, kurios yra šios Konvencijos Šalys, pilietybę, karo tarnybos prievolę vykdo tik vienoje šių valstybių, pageidaujant, kad atliktų toje, kurios teritorijoje nuolatinai gyvena. Tačiau yra galimybė asmenims pasirinkti šalį patiems. Rinktis gali ir tos valstybės, kuri nėra šios Konvencijos Šalis. Karinės prievolės atlikimas vienoje šalyje, užskaitomas ir kitose šalyse, kurių piliečiais tie asmenys yra. Atsargos karinė prievolė taikoma toje šalyje, kurioje, jis tuo metu nuolatinai gyvena. Tuo atveju, kai vienoje valstybėje privaloma karinė prievolė, o kitoje – ne, laikoma, kad asmuo įvykdė karinę prievolę, jei nuolat gyvena toje valstybėje, kurioje neprivaloma būtinoji karinė prievolė, bet nelaikoma atlikta tada, kai asmuo gyvena toje valstybėje, kurioje karinė prievolė yra privaloma [2].

Dviguba pilietybė tarptautiniame kontekste

1930 m. Hagos konvencija buvo pirmoji daugiašalė sutartis, palietusi pilietybės klausimus. Pastarosios nuostatos išreiškė dvigubos pilietybės ribojimą, akcentuojant esminį principą, kad valstybės pačios teisiškai turi nustatyti, kokius reikalavimus atitinkantys asmenys yra jos piliečiai [3].

Už dvigubos pilietybės mažinimo atvejus pasisakė ir 1963 m. liepos 6 d. Europos tarybos konvencija „Dėl dvigubos pilietybės atvejų sumažinimo ir karinės prievolės įsipareigojimų asmenims, turinčių kelias pilietybes“. Vis tik didėjant dvigubos pilietybės atvejų antros kartos migrantams, 1963 m. konvencijos nuostatos nebeteko prasmės, ir 1977 m. lapkričio 24 d. buvo pasirašytas pirmasis Protokolas, sušvelninęs dvigubos pilietybės draudimus, panaikinus reikalavimą atsisakyti kilmės pilietybės natūralizuotiems piliečiams. Jį pasirašė tik 3 Europos valstybės – Prancūzija, Italija ir Nyderlandai. Antrasis protokolas šioms 3 šalims pasirašytas 1993 m. vasario 2 d., kurio pagrindinis tikslas buvo sušvelninti pilietybės įgijimo sąlygas ekonominiams migrantams, nuolatinai gyvenantiems Europos tarybos šalyje-narėje. Vis tik šie protokolai nors ir su tam tikromis išimtimis, pasisakė už dvigubos pilietybės atvejų mažinimą [3].

Naujausioji 1997 m. lapkričio 6 d. Europos Tarybos „Europos konvencija dėl pilietybės“, panaikino reikalavimus mažinti dvigubos pilietybės atvejus [3]. Konvencija valstybėms, šios Konvencijos Šalims, leidžia vaikams, kurie gimus savaime įgyja skirtingas pilietybes, išlaikyti šias pilietybes, taip pat savo piliečiams turėti kitą pilietybę, jei pastaroji savaime įgyjama, sudarius santuoką (14 str.)Šios Konvencijos nuostatos nevaržo valstybės, kuri yra šios Konvencijos Šalis, teisės savo vidaus teisėje nustatyti, ar: piliečiai, kurie įgyja arba turi kitos valstybės pilietybę, išlaiko savo pilietybę ar jos netenka; pilietybės įgijimas arba išlaikymas priklauso nuo kitos pilietybės atsisakymo arba netekimo (15 str.). Valstybė, kuri yra Konvencijos Šalis, negali kelti sąlygos, kad asmuo atsisakytų arba netektų kitos pilietybės, kad įgytų ar išlaikytų šios valstybės pilietybę, jeigu toks pilietybės atsisakymas ar netekimas yra neįmanomas arba toks reikalavimas nepagrįstas (16 str.) [2].

Pagrindinė dvigubos pilietybės įteisinimo priežastis – viena vertus, imigrantų interesų paisymas, pastariesiems siekiant išlaikyti ryšius su kilmės valstybe, kita vertus, imigracijos šalies pilietybės suteikimas – esminė priemonė, užtikrinanti visapusį asmens integravimąsi visuomenėje ir pilnavertį jo gyvenimą toje visuomenėje [3].

Prie dvigubos pilietybės tolerancijos didėjimo ir skatinimo ją pripažinti daugeliui šalių, labai prisidėjo tarptautinis dėmesys žmogaus teisėms, ypač į bepilietybės sumažinimo atvejus. Pagrindiniai tarptautiniai dokumentai, įpareigoję juos pasirašiusias šalis užtikrinti asmenims žmogaus teises: 1948 m. gruodžio 10 d. JTO priimta „Visuotinė Žmogaus teisių deklaracija“, 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvencija „Dėl pabėgėlių statuso“, 1957 m. sausio 29 d. JTO konvencija „Dėl ištekėjusių moterų pilietybės“, 1961 m. gegužės 31 d. JTO konvencija „Dėl bepilietybės atvejų sumažinimo“, 1979 m. gegužės 18 d. JTO konvencija „Dėl bet kokios diskriminacijos formos eliminavimo“.

Lietuva

Lietuvoje dvigubos (keleriopos) pilietybės galimybę riboja LR Konstitucija. Joje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra įgyjama gimstant ir kitais įstatymo nustatytais pagrindais. Išskyrus įstatymo nustatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos pilietis ir kitos valstybės pilietis. Taigi, dvigubos (keleriopos) pilietybės galimybė Lietuvos Respublikos piliečiams nėra visiškai neįmanoma, tačiau atvejai, kuomet įstatymas leidžia dvigubą (keleriopą) pilietybę turi būti itin retos išimtys.

Istorija

Prieš keletą dešimtmečių, bendras tarptautinis sutarimas buvo, kad dviguba pilietybė kiek įmanoma turėtų būti vengiama, tai atsispindi atskirų valstybių pilietybės įstatymuose ir dvišalėse bei tarptautinėse konvencijose ir sutartyse. Visos prielaidos buvo tokios, kad keleriopa ištikimybė yra nepageidaujama ir jei įmanoma turi būti išnaikinta. Buvo plačiai paplitusi nuomonė, kad dvigubos pilietybės nepageidaujamas reiškinys kenkia draugiškiems santykiams tarp tautų bei asmens gerovei. Nuo XIX a. vidurio ir dar ilgai po Antrojo pasaulinio karo, valstybės laikėsi dviejų geležinių įstatymų. Pirmasis buvo, kad pirmosios pilietybės praradimas buvo tarsi kaina siekiant įgyti kita pilietybę. Dauguma valstybių ištrėmė piliečius automatiškai, kai jie tapo natūralizuoti kitoje valstybėje, arba net jei jie pasižymėjo kitos valstybės reikšminguose politiniuose ar socialiniuose įvykiuose, pademonstruodami savo ištikimybę tai valstybei, pavyzdžiui, įstojo į karinę tarnybą, arba dalyvavo politiniuose rinkimuose kitoje valstybėje. Kai kuriais atvejais imigracijos šalys natūralizacijos sąlygą padarė kitos valstybės pilietybės atsisakymą. Antras geležinis įstatymas, kuriuo daugelis valstybių bandė įveikti dvigubos pilietybės kylančios nuo gimimo jų teritorijoje problemą buvo, kad tokie asmenys sulaukę brandos turėjo, pasirinkti vieną iš dviejų pilietybių, arba kitu atveju buvo ištremti. [1]

Lyčių lygybės principas

Dvigubos pilietybės negalima išvengti, kadangi žmonės nuolatos juda per valstybių sienas ir pasilieka, kartais ilgesniam laikotarpiui, negu buvo suplanavę. Dvigubos pilietybės atvejai dažnai kyla kai asmuo gimsta teritorijoje, kurioje galioja jus soli principas, tačiau, kurių tėvai yra piliečiai šalies, kurioje laikomasi jus sanguinis principo. Šiuo atveju, įvykiai dėl lyčių lygybės pilietybės įstatyme, buvo svarbiausias teisėtas mechanizmas dvejopos pilietybės plėtimui. 1957, Niujorko Protokolas peržiūrėjo moterų padėtį, kurios iki šiol teisiškai buvo visiškai priklausomos nuo jų vyrų, ir automatiškai įsigijo savo vyrų pilietybę po santuokos. Teisę išlaikyti savo pilietybę, nepriklausomai nuo savo vyro, vis daugiau šalių įtraukė į savo pilietybės įstatymus, o tuo pačiu metu natūralizacija buvo palengvinta siekiant geresnės šeimos apsaugos. Nuo tada, lyčių lygybės principas vis dažniau buvo taikomas jus sanguinis principe taip pat, todėl, kad dabar dažnai pasitaiko, jog vaikui gali būti suteikta bet kurio iš tėvų pilietybė. [1]

Dabartinė situacija

Šiandien, globalizacijos laikotarpiu asmenų migracija taip itin aktyviu reiškiniu, naikinanti tradicines valstybių sienas. Didėjant tarptautinių organizacijų įtakai pasaulyje, žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimas savo piliečiams – jau nebe vienos valstybės rūpestis. Suaktyvėjusi ekonominė migracija, pasireiškianti asmenų siekiu praturtėti, mišrių santuokų didėjimas, tarptautinės teisės įsigalėjimas, saugantis pagrindines žmogaus teises ir laisves, verčia kalbėti apie dažnesnius dvigubos (keleriopos) pilietybės atvejus.

Pastaraisiais metais didėja tendencija Europos imigracijos šalyse palengvinti natūralizacijos sąlygas imigrantams, nereikalaujant atsisakyti savo ankstesnės pilietybės. Kai kurios valstybės, pavyzdžiui, Prancūzija 1973, Portugalija 1981, ir Italija 1992, kurios praeityje reikalavo, kad asmuo atsisakytų jos pilietybės, jei jis tapo natūralizuotas kitoje valstybėje, pakeitė savo pilietybės įstatymus šiuo atžvilgiu įvairiais aspektais. Šiandien, pirminės pilietybės išsaugojimas yra gerokai dažniau pasitaikantis reiškinys. Savo ruožtu, daug emigracijos šalių – pavyzdžiui, Meksika, Turkija, Tunisas, El Salvadoras, Kolumbija, Dominikos Respublika – pakeitė savo pilietybės įstatymus, kad jų piliečiai natūralizuoti kitoje valstybėje išlaikytų savo pirminę pilietybę, taip pat palengvinant naujos pilietybės įgijimą, išsaugant savo ankstesnę pilietybę bei sušvelninant pilietybės praradimo pasekmes. Tai pažymi svarbiausią aspektą, kai dvigubos pilietybės atvejus, ir imigracijos, ir emigracijos šalys toleruoja vienodai.

MIPEX, migrantų integracijos politikos indeksas (migration integration policy index) iliustruoja dažnesnius dvigubos pilietybės taikymo atvejus. Lentelėje nurodomas 27 pasirinktų Europos šalių ir vienos Š. Amerikos žemyno valstybės, Kanados, dvigubos pilietybės taikymo laipsnis šalies pilietybės politikoje [4]. Kiekvienos iš 28 valstybių pilietybės politika yra įvertinama nuo 0–100 balų skalėje: 0 kritiškai nepalankios pilietybės politikos nuostatos dvigubos pilietybės politikai, 1–20 nepalankios pilietybės politikos nuostatos dvigubos pilietybės politikai, 21–40 šiek tiek nepalankios pilietybės politikos nuostatos dvigubos pilietybės politikai, 41–59 nei palankios nei nepalankios pilietybės politikos nuostatos dvigubos pilietybės politikai, 60–79 daugiau palankesnės nei nepalankesnės pilietybės politikos nuostatos dvigubos pilietybės politikai, 80–99 liberalios pilietybės politikos nuostatos dvigubos pilietybės politikai ir 100 pilietybės politika įtvirtinusi geriausią dvigubos pilietybės politikos praktiką.

Remiantis 2006 m. duomenimis, balai pasiskirstę šitaip:

Austrija 25, Čekijos respublika 25, Estija 0, Vokietija 50, Airija 100, Lietuva 0, Nyderlandai 75, Portugalija 100, Ispanija 25, Jungtinė Karalystė 100, Belgija 100, Kipras 50, Suomija 50, Graikija 50, Italija 25, Liuksemburgas 0, Norvegija 25, Slovakija 75, Švedija 50, Kanada 100, Danija 25, Prancūzija 100, Vengrija 50, Latvija 25, Malta 50, Lenkija 25, Slovėnija 25, Šveicarija 50.

Lyginant pasirinktas 28 šalis, matyti, jog pati griežčiausia politika dvigubos pilietybės politikai taikoma Lietuvoje, Estijoje ir Liuksemburge, tuo tarpu liberaliausi dvigubos pilietybės atvejai – Airija, Portugalija, Jungtinė Karalystė, Belgija, Kanada ir Prancūzija. Visos kitos šalys – daugiau mažiau užima tarpinį variantą.

Remiantis šiais duomenimis matyti, jog šiandieninė daugelio pasaulio valstybių pozicija dvigubos pilietybės atžvilgiu – liberalėjanti.

Literatūra

[1] Faist T, The fixed and porous baundaries of dual citizenship, Dual citizenship ir Europe – from nationhood to societal integration, UK, 2007, p. 10–11, http://books.google.lt/books?id=pX7jGJ82EOIC&pg=PA1&lpg=PA1&dq=The+Fixed+and+Porous+Boundaries+of+Dual+Citizenship+Thomas+Faist+1&source=bl&ots=dDj-gAU5G3&sig=kO5khjC0y7DBBZ9xtHY-X_Ei7-E#v=onepage&q=The%20Fixed%20and%20Porous%20Boundaries%20of%20Dual%20Citizenship%20Thomas%20Faist%201&f=false.

[2] Europos konvencija dėl pilietybės, Europos Taryba, 1997 lapkričio 6 d., 5 (14–16), 7 (21–22), http://conventions.coe.int/Treaty/en/Treaties/Html/166.htm.

[3] Hailbronner K, Nationality in public international law, Acquisition and loss of nationality. Policies and trends in 15 European States, 2006, Nr. 1, psl. 50; 51; 82.

[4] http://www.integrationindex.eu/mapscharts Archyvuota kopija 2010-11-25 iš Wayback Machine projekto.;

[5] Howard M.M., Variantion in Dual Citizenship Policies – in the Countries of the EU, 2005, psl. 700–704;

[6] Lietuvos žmogaus teisių centro informacinė interneto svetainė: http://www.manoteises.lt/index.php?lang=1&sid=576&tid=631&PHPSESSID=

Kategorija:Pilietybės teisė