Vezuvijaus išsiveržimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Džonas Martinas. Pompėjos ir Herkulanumo žuvimas

Vezuvijaus išsiveržimas (it. L'eruzione del Vesuvio) – 79 m. rugpjūčio 24 d. įvykęs katastrofiškas ugnikalnio išsiveržimas, visiškai nušlavęs nuo žemės paviršiaus senovės Italijos miestus, įsikūrusius kalno papėdėje: Pompėją, Herkulanumą, Oplontį, taip pat Stabijas, aplinkines vilas ir gyvenvietes.[1]

Ugnikalnio išsiveržimo data[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Džozefas Raitas iš Derbio. Vezuvijaus išsiveržimas

Ugnikalnio išsiveržimo data nustatyta pagal išlikusius Plinijaus jaunesniojo du laiškus, rašytus Publijui Kornelijui Tacitui.[2] [3]

Pagal visuotinai paplitusią versiją laikoma, jog Vezuvijus išsiveržė 79 metų rugpjūčio 24 d. Plinijus Jaunesnysis savo laiškuose detaliai aprašo savo dėdės, veikalo „Gamtos istorijos“ (Naturalis Historia) autoriaus Plinijaus vyresniojo žūtį, kuris buvo nuplaukęs stebėti šio reto gamtos reiškinio.

Tačiau esti spėjimų, jog Vezuvijus išsiveržė dviem mėnesiais vėliau, kadangi išlikusios liekanos ir jų tyrinėjimai rodo, jog žmonių drabužiai buvo iš daug storesnio audeklo, negu būtų nešioję rūbus karštą rugpjūtį.

Taip teigia žymus italų mokslininkas, Neapolio universiteto profesorius Antonijus de Simonė, daug metų atlikinėjęs archeologinius tyrinėjimus prie Vezuvijaus. Jis taip pat nurodė, jog tuo metu, kai išsiveržė ugnikalnis, vynuogių derlius jau buvo nuimtas. Taip pat paaiškėjo, jog pintinėse su vaisiais buvo ir granatų, graikiškų riešutų, kurie negalėjo sunokti rugpjūčio mėnesį.

Šis mokslininkas taip pat nurodo, jog nėra išlikusių Plinijaus jaunesniojo laiškų originalų, o istorikai vadovavosi daug vėlesniais perrašytais rankraščiais. Tačiau yra ir perrašytų dokumentų, kuriuose Plinijaus jaunesniojo paminėta, jog jo dėdė žuvo devintą dieną prieš lapkričio kalendorių.[4]

Dauguma rankraščių tyrinėtojų sutaria, jog ugnikalnio išsiveržimo data, nurodyta Plinijaus jaunesniojo, yra arba rugpjūčio 24 d., arba spalio 30 d., arba lapkričio 23 d.[5]

Vezuvijaus išsiveržimas minimas ir kituose senovės rankraščiuose, tačiau juose būtent nėra paminėta ugnikalnio išsiveržimo data.[6] [7]

1797 m. mokslininkas Karlas Rosinis taip pat teigė, jog greičiausiai ugnikalnis išsiveržė rudenį, o ne vasarą, apie tai rodo nustatytų rudeninių vaisių liekanos.

Vezuvijaus išsiveržimo charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Karlas Brulovas. Paskutinė Pompėjos diena

Pagal atliktus tyrimus teigiama, jog Vezuvijaus išsiveržimas vyko dviem etapais.[8]

Vezuvijaus ugnikalnio išsiveržimo tipas buvo pavadintas žuvusio Plinijaus vyresniojo vardu, t. y. Plinijaus išsiveržimu. Šio tipo ugnikalnio išsiveržimui būdingas intensyvus į 20-50 kilometrų aukštį lavos kamuolių svaidymas, kurie atvėsę virsta pelenais ar jų gabalais. Toks vyksmas gali vykti nepertraukiamai keletą valandų ar netgi dienų.

Vulkaniniai kamuoliai nusėdę ant žemės padengia ją keliais sluoksniais. Smulkūs pelenai, pagauti vėjo, išnešiojami aplink dideliu spinduliu. Kol ugnikalnis svaido kamuolius, pro jo vulkaninius kanalus išmetama keletą kubinių kilometrų magmos. Didelis slėgis ir kylančios, išsiveržiančios dujos pramuša likusius vulkano viduje sluoksnius ir išmeta į orą degančią lavą, t. y. sprogimas sudaro į viršų kylančią lavos koloną ir taip pat išmetami akmens rieduliai iš kraterio sienų. Lavos tėkmė veržiasi keliasdešimt metrų per sekundę. Vulkaninių pelenų, karštų dujų ir kitų uolienų greitai judantis srautas, vadinamas pirkolastiniu, jo viduje temperatūra gali siekti iki 1000 °C. Paprastai piroklastinis srautas sklinda žemyn ugnikalnio šlaitais.[9] [10]

Vezuvijaus piroklastinis srautas krito ant Pompėjos, Herkulaniumo, Oplončio, Stabijų ir šie miestai buvo palaidoti po pelenais.

Vezuvijaus išsiveržimas truko dvi dienas. Pompėjoje ir Herkulaniume dėl piroklastų, kurių temperatūra siekė 700 °C, žuvo apie 16 tūkstančių žmonių.[11]

Plinijaus vyresniojo žūtis[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Lombardo Veneto. Plinijus vyresnysis

Plinijus vyresnysis tuo laikotarpiu vadovavo Romos laivynui netoli Neapolio esančiame Misenos mieste, kuris buvo nutolęs 29 kilometrus nuo ugnikalnio.

Plinijus vyresnysis nusprendė ištirti neįprastą gamtos reiškinį priplaukęs arčiau su laivu. Kai laivas ruošėsi išvykti iš zonos, atvyko pasiuntinys, pasiųstas Plinijaus vyresniojo draugų, gyvenusių pakrantėje netoli vulkano papėdės, paaiškindamas, kad jie gali pabėgti tik jūra ir paprašė juos gelbėti. Plinijus vyresnysis nutarė plaukti gelbėti bičiulių.

Kai priplaukė arčiau, ėmė kristi piroklastiniai gabalai, tačiau kelionę tęsė link Stabijų miesto toliau. Stabijose apsistojo ir laukė palankaus vėjo ir, kad nurimtų jūra, o jis paėmęs žmones galėtų grįžti. Tačiau Stabijose Plinijus vyresnysis apsinuodijo vulkaniniais sieros junginiais ir mirė.[12] [13]

Plinijus jaunesnysis tuo metu taip pat buvo apsistojęs Misenos mieste.

Vezuvijaus išsiveržimo pasekmės[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Vezuvijaus aukų muliažai

Ugnikalnis palaidojo Pompėjos, Herkulaniumo, Oplončio, taip pat Stabijų miestus, aplinkines gyvenvietes.

Pradėjus kasinėjimus, paaiškėjo, jog šiuose miestuose po pelenais išsilaikė gatvės, namai, žmonių, gyvūnų liekanos.

Nėra žinomas tikslus skaičius žuvusių žmonių, dalis jų paliko miestus iki katastrofos. Tačiau kūnų buvo rasta ir už miestų ribų.[14]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ Andrew Wallace-Hadrill. Pompeii: Portents of Disaster, [1]
  2. ↑ Plinio il Giovane, Epistulae, VI, 16, 4. [2]
  3. ↑ Pliny the Younger. Letters 6.16 and 6.20 (Penguin, translated by B. Radice, notes by A. Futrell ed.). University of Arizona.
  4. ↑ Итальянский археолог уточнил дату гибели Помпеи. [3]
  5. ↑ Berry, Joanne (2013). The Complete Pompeii. London: Thames & Hudson Ltd. p. 20. ISBN 978-0500290927.
  6. ↑ Josephus. Whitson, W. (ed.). Antiquities of the Jews. Tufts University Perseus archive.
  7. ↑ Suetonius (1914). The Lives of the Twelve Caesars. Penelope. University of Chicago.
  8. ↑ Haraldur Sigurdsson; Stanford Cashdollar; Stephen R. J. Sparks (January 1982). “The Eruption of Vesuvius in A. D. 79: Reconstruction from Historical and Volcanological Evidence”. American Journal of Archaeology. American Journal of Archaeology, Vol. 86, No. 1. 86 (1): 39—51. DOI:10.2307/504292. JSTOR 504292.
  9. ↑ [4]
  10. ↑ [Мелекесцев И.В. Вулканизм и рельефообразование. М., 1980]
  11. ↑ Daniel Williams. Scientists Keep Tabs on Pulse of Mount Vesuvius. Washington Post (13 октября 2004). Дата обращения 4 февраля 2011.
  12. ↑ Plinio il Giovane, Epistulae, VI, 16, 4. [5]
  13. ↑ Pliny the Younger. Letters 6.16 and 6.20 (Penguin, translated by B. Radice, notes by A. Futrell ed.). University of Arizona.]
  14. ↑ A hypothesis of sudden body fluid vaporization in the 79 AD victims of Vesuvius. [6]

Literatūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Mastrolorenzo G, Petrone P, Pappalardo L, Sheridan MF. The Avellino 3780 yr B.P. catastrophe as a worst-case scenario for a future eruption at Vesuvius. Proc Natl Acad Sci USA. 2006; 103: 4366–4370. [7] Archyvuota kopija 2019-06-17 iš Wayback Machine projekto.
  • Sheridan MF, Barberi F, Rosi M, Santacroce R. A model for plinian eruption of Vesuvio. Nature. 1981, 289: 282–285. [8] [9]
  • Sigurdsson, Haraldur (2002). „Mount Vesuvius before the Disaster“. In Jashemski, Wilhelmina Mary Feemster; Meyer, Frederick Gustav (eds.). The natural history of Pompeii. Cambridge UK: The Press Syndicate of the University of Cambridge. pp. 29–36.
  • Sigurdsson, Haraldur; Carey, Steven (2002). „The Eruption of Vesuvius in AD 79“. In Jashemski, Wilhelmina Mary Feemster; Meyer, Frederick Gustav (eds.). The natural history of Pompeii. Cambridge UK: The Press Syndicate of the University of Cambridge. pp. 37–64. [10]
  • Sigurdsson H, Carey S, Cornell W, Pescatore T. The eruption of Vesuvius in A.D. 79. Nat Geogr Res. 1985; 1: 332–387. [11]
  • Sigurdsson H, Cashdollar S, Sparks RSJ. The eruption of Vesuvius in A.D. 79: Reconstruction from historical and volcanological evidence. Am J Archeol. 1982; 86: 39–51. [12]
  • Luongo G, Perrotta A, Scarpati C. Impact of the AD 79 explosive eruption on Pompeii, I. Relations amongst the depositional mechanisms of the pyroclastic products, the framework of the buildings and the associated destructive events. J Volcanol Geotherm Res. 2003a; 126: 201–223.
  • Giacomelli L, Perrotta A, Scandone R., Scarpati C. The eruption of Vesuvius of 79 AD and its impact on human environment in Pompei. [13]
  • Luongo G, Perrotta A, Scarpati C, De Carolis E, Patricelli G, Ciarallo A. Impact of the AD 79 explosive eruption on Pompeii, II. Causes of death of the inhabitants inferred by stratigraphical and areal distribution of the human corpses. J Volcanol Geotherm Res. 2003b; 126: 169–200.
  • De Carolis E, Patricelli G. Rinvenimenti di corpi umani nel suburbio pompeiano e nei siti di Ercolano e Stabia. Rivista di Studi Pompeiani. 2013a; 24: 11–32.
  • Maiuri A. Herculaneum. Rome; 13, 1977.
  • Maiuri A. Ercolano. I nuovi scavi (1927–1958), Roma, 1958.
  • Maiuri A. Pompeii. Scientific American. 1958; 198: 70.
  • Nunziante L, Fraldi M, Lirer L, Petrosino P, Scotellaro S, Cicirelli C. Risk assessment of the impact of pyroclastic currents on the towns located around Vesuvio: A non-linear structural inverse analysis. Bull Volcanol. 2003 65: 547–561.
  • Fergola L. Oplontis. In: D’Ambrosio A, Guzzo PG, Mastroroberto M editors. Storie da un’eruzione. Pompei Ercolano Oplontis. Milano, Italy, pp. 152–157; 2003.
  • Dobran F, Neri A, Todesco M. Assessing the pyroclastic flow hazard at Vesuvius. Nature. 1994; 367: 551–554. [14]
  • Ottini L, Di Tota G, Mariani-Costantini R, Angeletti L, La Verghetta M, Capasso L et al. Evidence of a forearm fracture in a young victim of the 79 AD Vesuvius eruption. J Paleopathol. 2002; 13: 23–26.
  • Shmidt CW, Oakley E, D’Anastasio R, Brower R, Remy A, Viciano J. Herculaneum. In: Schmidt CW, Symes SA editors. The analysis of burned human remains. Academic Press. 2015, pp. 149–161.
  • Torino M, Rognini M, Fornaciari G. Dental fluorosis in ancient Herculaneum. The Lancet. 1995; 345: 1306.
  • Bisel SC. Human bones at Herculaneum. Riv. Studi Pompeiani. 1987; I: 123–131.
  • Bisel SC. Nutrition in first century Herculaneum. Anthropologie. 1988; 26: 61–66.
  • Bisel SC. The human skeletons of Herculaneum. Int J Anthropol. 1991; 6: 1–20.
  • Capasso L, Di Tota. Lice buried under the ashes of Herculaneum. The Lancet. 1998; 351: 992.
  • Capasso L, Capasso L. Mortality in Herculaneum before volcanic eruption in 79 AD. The Lancet. 1999; 354: 1826.
  • Capasso L, Capasso L, Caramiello S, D’Anastasio R, Di Domenicantonio L, Di Fabrizio A et al. Paleobiology in the population of Herculaneum (79 AD). Recenti Prog Med. 2000; 91: 288–296.
  • Capasso L. Herculaneum victims of the volcanic eruptions of Vesuvius in 79 AD. The Lancet. 2000; 356: 1344–1346.
  • Capasso L. I fuggiaschi di Ercolano. Paleobiologia delle vittime dell’eruzione vesuviana del 79 d. C. Roma: L’Erma di Bretschneider, 2001.

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Vezuvijaus_išsiveržimas&oldid=6885999"