Vandens fluoravimas

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigaciją, paiešką
Vandens fluoravimas neįtakoja geriamojo vandens išvaizdos, skonio ir kvapo.[1]

Vandens fluoravimas – kontroliuojamas vandentiekio vandens papildymas fluoru, dantų ėduonies mažinimui.

Fluoruotame vandenyje yra pakankamas fluoro kiekis, kuris stabdo ertmių dantyse plitimą. Kai natūraliu būdu, su maistu gaunamo fluoro kiekis yra nepakankamas, jo trūkumą kompensuoja fluoruotas vanduo.[2] Fluoruotas vanduo veikia per danties paviršių, suteikdamas seilėms nedidelį kiekį fluoro, kuris mažina mineralinių druskų išplovimą iš dantų emalio ir papildo mineralais katik susiformavusio ėduonies pažeistą vietą.[3]

Paprastai į vandenį maišomos fluoro turinčios medžiagos. Kai natūralus fluoro kiekis vandenyje per didelis, tuomet jis mažinamas iki leistinos ribos.[4] 1994 m. Pasaulio sveikatos organizacijos ekspertų komitetas nustatė fluoro normą geriamajame vandenyje, kuri priklausomai nuo klimato, yra 0,5-1,0 ml/l.[5] Buteliuose parduodamame vandenyje fluoro kiekis dažniausiai nenustatinėjamas, o namuose esantys filtrai dažniausiai pilnai arba dalinai sulaiko vandentiekio vandenyje esantį fluorą.[6]

Vandens papildymas fluoru, JAV, kainuoja maždaug 0,92 dolerio, vienam žmogui per metus.

Vandens fluoravimo tikslas – chroniškų ligų prevencija, kuri labiausiai reikalinga vaikams ir skurdiems visuomenės sluoksniams.[7] Jo naudojimas yra konflikto tarp bendrojo gėrio ir asmens teisių pavyzdys. Bendrojo naudojimo vandentiekio vandens fluoravimas vertinamas prieštaringai, todėl kyla etiniai ir teisiniai nesutarimai. Be to, yra nuomonių, kad vandens fluoravimas yra neefektyvus ir netgi pavojingas.[8] Nepaisant to sveikatos priežiūros ir odontologijos specialistai visame pasaulyje patvirtina geriamojo fluoruoto vandens saugumą ir efektyvumą.[3] Vandens fluoravimas buvo pradėtas XX a. penktajame dešimtmetyje, ištyrus vaikus, kurie gyveno vietovėse, kuriose fluoro kiekis vandenyje padidintas dirbtinai. Mokslininkai nustatė, kad saikingas fluoridų naudojimas apsaugo dantis nuo ėduonies.[9] 2004 m. apie 400 mln. gyventojų buvo aprūpinti fluoruotu vandeniu.[10]

Taip pat skaitykite[taisyti | redaguoti kodą]

Šaltiniai[taisyti | redaguoti kodą]

  1. Lamberg M, Hausen H, Vartiainen T. „Symptoms experienced during periods of actual and supposed water fluoridation“. Community Dent Oral Epidemiol, 25 (4), 291–5 (1997). DOI:10.1111/j.1600-0528.1997.tb00942.x. PMID 9332806. 
  2. Centers for Disease Control and Prevention. „Recommendations for using fluoride to prevent and control dental caries in the United States“. MMWR Recomm Rep, 50 (RR-14), 1–42 (2001). PMID 11521913. Lay summary – CDC. 
  3. 3,0 3,1 Pizzo G, Piscopo MR, Pizzo I, Giuliana G. „Community water fluoridation and caries prevention: a critical review“. Clin Oral Investig, 11 (3), 189–93 (2007). DOI:10.1007/s00784-007-0111-6. PMID 17333303. 
  4. Taricska JR, Wang LK, Hung YT, Li KH (2006). “Fluoridation and defluoridation”, Wang LK, Hung YT, Shammas NK (eds.) Advanced Physicochemical Treatment Processes. Humana Press, 293–315. DOI:10.1007/978-1-59745-029-4_9.
  5. WHO Expert Committee on Oral Health Status and Fluoride Use. „Fluorides and oral health“ (PDF) (1994). Pasiektas 2009-03-06. 
  6. Hobson WL, Knochel ML, Byington CL, Young PC, Hoff CJ, Buchi KF. „Bottled, filtered, and tap water use in Latino and non-Latino children“. Arch Pediatr Adolesc Med, 161 (5), 457–61 (2007). DOI:10.1001/archpedi.161.5.457. PMID 17485621. 
  7. Selwitz RH, Ismail AI, Pitts NB. „Dental caries“. Lancet, 369 (9555), 51–9 (2007). DOI:10.1016/S0140-6736(07)60031-2. PMID 17208642. 
  8. Armfield JM. „When public action undermines public health: a critical examination of antifluoridationist literature“. Aust New Zealand Health Policy, 4, 25 (2007). DOI:10.1186/1743-8462-4-25. PMID 18067684. 
  9. Ripa LW. „A half-century of community water fluoridation in the United States: review and commentary“ (PDF). J Public Health Dent, 53 (1), 17–44 (1993). PMID 8474047. Pasiektas 2009-01-01. 
  10. The British Fluoridation Society; The UK Public Health Association; The British Dental Association; The Faculty of Public Health (2004). “The extent of water fluoridation”, One in a Million: The facts about water fluoridation, 2nd, Manchester: British Fluoridation Society, 55–80.