Pereiti prie turinio

Usviatų mūšis (1226)

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Usviatų mūšis (1226)
Data 1226 m. kovo 1 d.
Vieta Usviatai, Pskovo respublika (dab. Rusijos Federacijos Pskovo srities Usviatų rajonas)
Rezultatas Pereslavo-Zalesės kunigaikštystės pergalė
Priešininkai
Lietuvos kunigaikštystė Vladimiro-Suzdalės kunigaikštystė
Usviatų kunigaikštystė
Vadai
nežinomas Jaroslavas Vsevolodovičius
Dovydas Mstislavičius 
Pajėgos
~7 tūkst. Nežinoma
Aukos
~2 tūkst. Nežinoma

Usviatų mūšis – 1226 m. kovo 1 d. prie Usviatų ežero įvykęs Pereslavo-Zalesės kunigaikščio Jaroslavo Vsevolodovičiaus kariuomenės ir nenustatytų Lietuvos karvedžių vadovaujamų pajėgų mūšis, pasibaigęs lietuvių pralaimėjimu.

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Po Smolensko kunigaikščių pralaimėjimo 1223 m. Kalkos mūšyje Lietuvos kunigaikščiai siekė išnaudoti šią galimybę ir suintensyvino plėšikavimo žygius į buvusias Kijevo Rusios žemes.

1225 m. apie 7 tūkstančių karių dydžio lietuvių pajėgos įsiveržė į Toropeco žemę, nuniokojo kaimus prie vos už trijų varstų nuo Usviatų miesto buvusio Toržoko ir, Laurentijaus metraščio duomenimis, „nužudė daug pirklių“.[1] T. Baranausko teigimu, nuniokotos buvo ir Naugardo bei Smolensko apylinkės.[2]

Slavų kunigaikštysčių pajėgoms vadovavęs Pereslavo-Zalesės kunigaikštis Jaroslavas nesulaukė pagalbos iš 1223 m. vasarą kampanijoje prieš Kalavijuočių ordiną dalyvavusių, tačiau Kalkos mūšyje nesikovusių ir kovinį pajėgumą išlaikiusių Vladimiro kunigaikštystės ir Novgorodo respublikos pajėgų. Jam padėjo Usviatų kunigaikščiai Dovydas Mstislavičius (Mstislavo Udatnio brolis) ir Vladimiras su sūnumi (greičiausiai – Jaroslavu).[3]

Su grobiu namo traukusius lietuvius Jaroslavas pasivijo prie Usviato ežero. Užsimezgusiame mūšyje, kuris, T. Baranausko teigimu vyko ant ežero ledo,[2] nugalėjo Vladimiro-Suzdalės pajėgos. Metraštyje teigiama, kad mūšyje žuvo 2 tūkst. lietuvių.[4]

Mūšyje žuvo Usviatų kunigaikštis Davidas Mstislavičius.

Istorikas Juliušas Liatkovskis pastebėjo, kad maždaug 1226–1236 m. fiksuojamas lietuvių žygių skaičiaus sumažėjimas.[5] Tai galėjo sąlygoti kovos dėl Lietuvos sosto Mindaugo iškilimo išvakarėse, prasidėjusios po Lietuvos valdovo žūties. Usviatų mūšis - vienos didesnių to meto kautynių, T. Baranausko spėjimu, tai leidžia manyti, kad Usviatų mūšyje galėjo žūti to meto Lietuvos valdovas, galbūt 1219 m. sutartyje paminėtas vyresnysis kunigaikštis Živinbutas.[6]

Išnašos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. „Лаврентьвская летопись“. Nuoroda tikrinta 2011-06-21.
  2. 2,0 2,1 Baranauskas, Tomas. Mūšiai viduramžių Lietuvos istorijoje, LITUANISTICA. 2020. T. 66. Nr. 3(121).
  3. „Новгородская первая летопись старшего извода“. Nuoroda tikrinta 2009-11-30.
  4. Сыропустное воскресенье. Бережков Н. Хронология русского летописания. Глава II. ХРОНОЛОГИЧЕСКИЙ КОММЕНТАРИЙ К ЛАВРЕНТЬЕВСКОЙ ЛЕТОПИСИ
  5. Latkowski, Juliusz. Mendog król Litewski. Kraków: Nakładem Akademii Umiejętności, 1892., p. 24.
  6. Baranauskas, Tomas; Baranauskienė, Inga. Viduramžių Lietuvos viešpačiai. Portretų autorius Artūras Slapšys. 2 leid. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras, 2015., p. 23