Uni

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Veidrodis, vaizduojantis, kaip Uni žindo dievą Herkle, drauge pavaizduoti Tinia, Turan, Menrva, Mean (III a. pr. m. e.)

Uni – deivė etruskų mitologijoje; graikų mitologijoje ją atitinka Hera, o romėnųJunona.[1] Sutuoktinis – dievas Tinia.[2] Drauge su Tinia bei deive Menrva sudarė dievybių triadą (ją atitiko romėnų Jupiteris, Junona ir Minerva).[1] Šios dievybės vardą etruskai pasiskolino iš lotynų bei faliskų Juno (Junonos kultas didelę svarbą turėjo vidurio Italijoje).[2]

Būdingas Uni atributas – sostas, deivė vaizduojama su diadema ant galvos, pasidabinusi papuošalais.[2] Keletoje scenų ji vaizduojama drauge su dievu Herkle: jį (jau suaugusį) žindo, taip įsūnydama, su juo sutaikoma (Tinios).[3][2] Be to, aptiktas veidrodis, vaizduojantis, kaip Uni išgelbsti Sethlansas ir Tretu. Sutinkama ir scenose, vaizduojančiose Pario teismą.[3]

Deivės kultas buvo paplitęs įvairiuose etruskų miestuose, kaip antai Pirguose, Vejuose, Volateroje, Kapujoje, Kortonoje.[1] Kaip žinoma iš įrašų ant Pirguose aptiktų auksinių lentelių, šiame mieste Uni buvo tapatinama su Astarte, finikiečių astraline dievybe, turėjusia ir karo dievybės bruožų. Dėl to Uni neretai vaizduota kovojanti, pvz., kaip Juno Sospita.[2]

Uni neretai gretinama su Aplu (Apolono atitikmuo etruskų mitologijoje). Graviskoje būta Uni šventvietės; čia aptiktas Sostrato iš Aiginos apžadinis įrašas su dedikacija Apolonui. Šios dvi dievybės buvo siejamos ir Pirguose. Romėnų istorikas Titas Livijus mini, kad karvedys Markas Furijus Kamilas, prieš užimdamas Vejus, meldėsi dievybėms Apollo Pythicus ir Juno Regina.[2]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 1,2 Мифологический словарь/Гл.ред. Е.М. Мелетинский - М.:'Советская энциклопедия', 1990 г.- 672 с.
  2. 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Nancy Thomson de Grummond, Erika Simon. The Religion of the Etruscans, University of Texas Press, 2009, p. 61.
  3. 3,0 3,1 Giuliano Bonfante, Larissa Bonfante. The Etruscan Language: An Introduction, Revised Editon, Manchester University Press, 2002, p. 209.