Aplu
Aplu arba Apulu – dievas etruskų mitologijoje; graikų Apolono atitikmuo. Aptikta jį vaizduojančių statulėlių ir veidrodžių.[1]
Aplu neretai vaizduotas kaip nuogas jaunuolis su laurų vainiku ant galvos, ant jo kaklo – keletas bulių (amuletų).[1] Kiti įprasti Aplu atributai – lauro šaka, lyra ar citara, lankas ir strėlė.[2] Paprastai vaizduotas drauge su Menrva ir Herkle,[1] taip pat seserimi Aritimi arba nimfa (ant veidrodžių). Herkle įsūnijimo scenoje vaizduojamas kaip stebėtojas. Ant vienos bronzinės šio dievo statulėlės esamo apžadinio įrašo, kur nurodoma, kad statulėlė dedikuota Aplu seseriai Aritimi. Vienas žinomiausių šio dievo atvaizdų – Vejų Apolonas. Vejų šventyklos terakotinėje dekoracijoje pavaizduotas besivaržantis su Herkle dėl Kerinėjos stirnos. Be to, pavaizduotas kaip vaikas, laikomas motinos Leto, kuri sprunka nuo Pitono.[2]
Teigiama, kad iš Graikijos į Etrūriją ši dievybė pateko per Lacijų. Etruskai Aplu laikė svetima dievybe, daugiausia Delfų orakulo dievu. Giovanni Colonna Aplu prilygino dievui Šuriui.[3] Britų tyrinėtoja Sybille Haynes Šurį įvardijo „požemio pasaulio Apolonu“.[4]
Kaip paskaičiavo italų lingvistas Carlo De Simone, ant įvairių objektų Aplu vardas sutinkamas 33 kartus.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 1,2 Аплу // Мифологический словарь/Гл.ред. Е.М. Мелетинский - М.:'Советская энциклопедия', 1990 г.- 672 с.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 Giuliano Bonfante, Larissa Bonfante. The Etruscan Language: An Introduction, Revised Editon, Manchester University Press, 2002, p. 194.
- ↑ Nancy Thomson de Grummond, Erika Simon. The Religion of the Etruscans, University of Texas Press, 2009, p. 57.
- ↑ Sybille Haynes. Etruscan Civilization: A Cultural History. Los Angeles: Getty Publications, 2000, p. 183.