Ukrainos Nacionalinė gvardija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ukrainos Nacionalinė gvardija

UNG emblema
Veikimo laikas 1991-2000 m., 2014 m. - dabar
Valstybė Ukrainos vėliava Ukraina
Lojalumas Ukrainos vyriausybė
Pavaldus Ukrainos Vidaus reikalų ministerija
Rūšis lengvieji pėstininkai
Paskirtis Ukrainos suvereniteto ir teritorinio vientisumo gynimas;
šalies piliečių gyvybės, konstitucinių laisvių gynimas
Dydis planuojama iki 60 tūkst.
Yra dalis Ukrainos Vidaus reikalų ministerija
Šūkis ukr. Відданість. Честь. Патріотизм ('Ištikimybė, garbė, patriotizmas')
Vadovybė
Vadas generolas pulkininkas Stepanas Poltorakas
pirmasis vado pavaduotojas generolas majoras Aleksandras Krivenka
Simbolika
UNG vėliava

Ukrainos Nacionalinė gvardija, UNG (ukr. Національна гвардія України, НГУ) – kariniai daliniai su teisėsaugos funkcijomis, įeinanti į Ukrainos Vidaus reikalu ministerijos sistemą. 2014 m. atkurta pertvarkant vidaus kariuomenę.[1][2] UNG atkūrimą įteisino 2014 m. kovo 12 d. Ukrainos įstatymas „Apie Ukrainos Nacionalinę gvardiją“.[3]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Priešistorė[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindinis straipsnis – Ukrainos nacionalinė gvardija 1991-2000 m..

Ukrainos Nacionalinė gvardija pirmą kartą buvo įkurta 1991 m. lapkričio 4 d. Ukrainos įstatymu № 1775-XII „Apie Ukrainos Nacionalinę gvardiją“[4]. Šis darinys, organizuotas Ukrainos TSR vidaus kariuomenės dalinių pagrindu, 2000 m. sausio 11 d. buvo panaikintas Ukrainos įstatymu № 1363-XIV „Apie Ukrainos Nacionalinės gvardijos išformavimą“.[5]

Nacionalinės gvardijos atkūrimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

2014 m. kovą Ukrainos prezidento pareigas ėjęs parlamento spikeris Oleksandras Turčynovas pasiūlė atkurti Nacionalinę gvardiją.

2014 m. kovo 11 d., po Krymo krizės, sprendimas atkurti Nacionalinę gvardiją buvo priimtas.[6][7]. Kovo 12 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada nubalsavo už Ukrainos Nacionalinės gvardijos atkūrimą. Už projektą balsavo 262 deputatai.

2014 m. kovo 13 d. Ukrainos Aukščiausioji Rada patvirtino įstatymą № 4393 ​​ir Nacionalinės gvardijos finansavimą.[8]. Už tai balsavo 262 deputatai iš 330 dalyvavusių posėdyje. Buvo nurodyta, kad Nacionalinės gvardijos atkūrimo baze turi būti Ukrainos VRM vidaus kariuomenė.[9].

Nacionalinė gvardija buvo atkurta ryšium su vidaus kariuomenės pertvarka.[1][2]. Į Nacionalinės gvardijos sudėtį įėjo ir dalis maidano savigynos.[10].

2014 m. kovo 16 d. Ukrainos vidaus reikalų ministras Arsenas Avakovas (Арсен Аваков) pareiškė, kad iki kovo pabaigos Ukrainos Nacionalinės gvardijos karių skaičius gali padidėti iki 15 tūkstančių. Jis minėjo, kad mobilizacija palies beveik visą šalį ir per dvi savaites pavyks mobilizuoti į UNG 10-15 tūkst. žmonių.[11]

2014 m. kovo 31 d. buvo pranešta, kad iš 450 su nacionaline gvardija besitreniruojančių Maidano savigynos narių tik 274 pareiškė norą pagal kontraktą stoti į nacionalinės gvardijos rezervą. Kiti planavo grįžti į Maidaną arba netiko pagal sveikatą.[12].

2014 m. balandžio 6 d. davė priesaiką pirmas UNG batalionas. Buvo pranešta, kad 500 nacgvardiečių nuo 18 iki 55 m. amžiaus tris savaites buvo treniruojami (specialusis karinis parengimas). Duodant priesaiką dalyvavo Nacionalinės gvardijos vadas Stepanas Poltorakas ir kandidatas į Ukrainos prezidentus Petro Porošenka.[13][14]

Iki 2014 m. rugsėjo buvo pasirašyti dokumentai sukurti 4 nacionalinės gvardijos batalionus (iš jų suformuoti 3, ketvirtas tebeformuojamas). Batalionai ginkluoti šaulių ginklais, turi nedaug minosvaidžių ir šarvuočių.[15]

Organizacija ir apmokymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Spėjama, kad naujoji UNG pagal galimybes bus lengvieji pėstininkai, kurių esminė dalis buvo rezervo daliniai su nedaug mechanizuotųjų ir tankų paramos padalinių. Tuo ji skiriasi nuo senosios UNG, kuri buvo mechanizuotieji pėstininkai, kurių sudėtyje buvo daug specializuotų dalinių ir padalinių, pvz., tankų, artilerijos, aviacijos.

Struktūra[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Ukrainos Nacionalinės gvardijos vadą skiria Ukrainos Aukščiausioji Rada Ukrainos prezidento teikimu.[16]

  • Vyriausias UNG vadovybės organas. Struktūra tebėra likusi Ukrainos Vidaus reikalų ministerijos Vidaus kariuomenės vyriausiosios valdybos (ukr. Головне управління внутрішніх військ МВС України)
  • UNG operatyviniai teritoriniai junginiai:
    • Vakarų teritorinis junginys (ukr. Західне територіальне командування)
    • Pietų teritorinis junginys
    • Šiaurės teritorinis junginys
    • Centrinis teritorinis junginys
    • Rytų teritorinis junginys
    • Krymo teritorinis junginys (visa jo atsakomybės teritorija dabar pavaldi Rusijos Federacijai)
  • Tiesioginio pavaldumo junginiai, daliniai, padaliniai ir įstaigos (neįeinantys į operatyvinių teritorinių junginkių sudėtį).

Daliniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pasirašytas įsakymas sukurti ketvirtąjį batalioną.[17]

Apmokymas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Naujieji rekrutai, kurie nėra perkeliami iš vidaus kariuomenės, sausumos pajėgų ar karo akademijų, praeina dviejų savaičių suspaustą mokymo kursą, į kurį įeina įvairūs dalykai pradedant šaulių ginklais ir kova be ginklo ir baigiant naudojimusi žemėlapiais bei ryšių įranga. Pasirašantys kontraktą tapti nuolatiniais UNG kariais papildomai mokomi dar mažiausiai 4 savaites. Tiesa, pirmasis UNG batalionas buvo mokytas tik 3 savaites. Tampantys dalinės tarnybos kariais baigia dviejų savaičių mokymus ir grįžta į civilį gyvenimą, kur laukia galimo šaukimo į tarnybą. Vyriausybė numato kurti savotišką žygio batalionų sistemą, kuri būtų kuriama panaudojant esamas gyventojų milicijas ir panašias ginkluotas grupuotes. Daugelis tokių grupuočių organizuotos kaip šimtinės (ukr. сотня), kurios taip pat yra pagrindinis UNG padalinių lygis.


Taip pat skaitykite[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. ↑ 1,0 1,1 О внесении изменений в некоторые законодательные акты Украины
  2. ↑ 2,0 2,1 Верховная Рада Украины приняла Закон «О Национальной гвардии Украины»
  3. ↑ Проект Закона о Национальной гвардии Украины
  4. ↑ Верховна Рада України; Закон вiд 04.11.1991 № 1774-XII
  5. ↑ Верховна Рада України; Закон вiд 11.01.2000 № 1363-XIV
  6. ↑ На Украине объявили в создание Национальной гвардии Archyvuota kopija 2014-03-11 iš Wayback Machine projekto.
  7. ↑ Lenta.ru: Бывший СССР: Украина: На Украине возродят Национальную гвардию
  8. ↑ „Рада создала Национальную Гвардию“. Украинская Правда. 13 March 2014. Nuoroda tikrinta 13 March 2014.
  9. ↑ Верховная Рада создала Национальную гвардию
  10. ↑ Вести. Ru:Киевские радикалы пройдут военную подготовку
  11. ↑ Вести. Ru:Киев хочет мобилизовать 15 тысяч человек в Нацгвардию до конца марта
  12. ↑ Самооборона отказалась маршировать с Нацгвардией | Киев | Вести
  13. ↑ Первый батальон Нацгвардии Украины принёс присягу
  14. ↑ Первый батальон Национальной гвардии принял присягу // УНИАН
  15. ↑ Сергей Медведев. Ставка на «добровольцев» // «Красная звезда», № 159 (26619) от 3 сентября 2014. стр.3
  16. ↑ Turchynov proposes parliament appoint Poltorak as National Guard commander, Interfax-Ukraine (19 March 2014)
  17. ↑ Добровольческие батальоны: структура, страхи, проблемы боевого применения Archyvuota kopija 2015-01-13 iš Wayback Machine projekto.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Ukrainos_Nacionalinė_gvardija&oldid=7202768"