Tsongų kalba

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Tsongų kalba
Xitsonga
KalbamaPietų Afrikos Respublika
Zimbabvė
Esvatinis
Mozambikas
Kalbančiųjų skaičius3,7 mln.
Vieta pagal kalbančiųjų skaičiųį šimtuką nepatenka
KilmėNigerio-Kongo
 Benuė-Kongo
  bantų
   pietų bantų
    tsongų
Rašto sistemoslotyniška abėcėlė
Oficialus statusas
Oficiali kalbaPietų Afrikos Respublikos vėliava Pietų Afrikos Respublika
Kalbos kodai
ISO 639-1ts
ISO 639-2tso
ISO 639-3tso
Geografinis paplitimas
South Africa 2011 Tsonga speakers proportion map.svg
Wikipedia-logo-v2.svg Vikipedija Tsongų kalba

Tsongų kalba, kitaip šangaanų arba hitsongų kalba (Xitsonga) – bantų kalba (Nigerio–Kongo šeima), vartojama tsongų, gyvenančių Pietų Afrikoje: Zimbabvėje (pietryčiuose), Mozambike (pietuose), Pietų Afrikos Respublikoje (ten viena iš oficialių šalies kalbų), Esvatinyje. Kalbančiųjų skaičius – apie 3,7 mln. žmonių (XXI a. pr.)[1], be to, PAR ~3,4 mln. žmonių ją vartoja kaip antrąją kalbą.[2]

Kartu su tsva ir rongų kalbomis sudaro giminingų kalbų šaką.[3] Išskiriama ~10 tarmių.

Tsongų kalba agliutinacinė, toninė. Turi 7 balsius, daug priebalsių. Būdinga savitos daiktavardžio semantinės ir gramatinės klasės (žmonių, augalų, daugiskaitos ir kitos; iš viso 14), kurių formalus rodiklis – vienskiemenis priešdėlis. Dažniausia žodžių tvarka sakinyje – SVO (veiksnys–tarinys–papildinys). Turi skolinių iš portugalų, anglų, afrikanų, zulų kalbų.[4]

1890–1920 m. tsongų kalbą tyrinėjo šveicarų misionierius Anri-Aleksandras Žiuno. Jis su kolegomis parengė Biblijos vertimą (1907 m.), sudarė žodyną, pritaikė lotynišką raštą. 1996 m. tsongų kalba paskelbta valstybine Pietų Afrikos Respublikoje. Ja parengta tsongų kalbos žodynų, gramatikų, transliuojamos radijo laidos, mokomasi Pietų Afrikos Respublikos mokyklose.[5]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. tso Duomenys apie kodu „tso“ žymimą kalbą svetainėje ethnologue.com
  2. Webb, Vic. 2002. „Language in South Africa: the role of language in national transformation, reconstruction and development“. Impact: Studies in language and society, 14:78
  3. Doke, C. M. 1967. The Southern Bantu languages. London: Oxford University Press
  4. Луцков, А. Д. Именные классы и заимствования в языках банту / Виноградов, В. А. (ред.). – Москва: Аспект Пресс, 1997.
  5. Tsongų kalba. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. Vidas Kavaliauskas psl.