Totorių sąsiauris
Totorių sąsiauris (rus. Татарский пролив) – sąsiauris tarp Eurazijos žemyno ir Sachalino salos. Per Nevelskio sąsiaurį, Amūro limaną ir Sachalino įlanką jungia Ochotsko jūrą ir Japonijos jūrą.
Fizinė geografinė charakteristika[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Ilgis 663 km, plotis pietinėje dalyje iki 324 km, šiaurinėje dalyje – iki 40 km, siauriausioje vietoje (Nevelskio sąsiauris) – 7,3 km. Sekliausia vieta farvateryje – 8 m.
Totorių sąsiauris yra šalčiausia Japonijos jūros dalis. Žiemą čia susidaro ir laikosi virš 90 % Japonijos jūros ledo. Pagal daugiamečių stebėjimų duomenis pietinėje dalyje ledų laikotarpis trunka 40–80 d., o šiaurinėje dalyje – 140–170 d. Ledo storis gali siekti 1,5 m.
Projektai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Stalino valdymo metais buvo pradėta realizuoti Sachalino geležinkelio tunelio idėją, tačiau projektas liko nepabaigtas.[reikalingas šaltinis] Buvo kurtas ir projektas sujungti žemyną su Sachalinu damba, kuri turėjo susilpninti šaltosios Primorės srovės įtaką ir pagerinti Primorės krašto rytų klimatą.[1]
1968 m. pradėta statyti Vostočno uostą neužšąlančiame Vrangelio užutėkyje, ir projektas buvo atidėtas.
Etimologija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
X–XVIII a. žodžiu tartars daugelyje Europos kalbų vadino ne tik totorius (Kazanės, Krymo ar Sibiro), bet ir daug kitų tiurkiškų Eurazijos tautų, gyvenusių ne tik prie Juodosios jūros ir į vakarus nuo Uralo kalnų, bet ir rytus nuo Uralo iki Sachalino, Kurilų ir Kamčiatkos.[2]
Totorių sąsiaurio uostai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Sovetskaja Gavanė
- Vaninas
- Sachalino Aleksandrovskas
- Nevelskas
- Cholmskas
- De-Kastris
- Šachtiorskas
- Uglegorskas
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ № 37 (535) / Климат-контроль Archyvuota kopija 2019-02-13 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Pamela Kyle Crossley The Manchus. Blackwells Publishers, 1997. Стр. 1-3