Toska

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Peršokti į: navigacija, paiešką
Toska
Tosca (1899, untouched).jpgPirmosios „Toskos“ publikacijos viršelis, vaizduojantis Skarpijos mirtį
Kompozitorius Giacomo Puccini
Libreto autorius(-iai) Giuseppe Giacosa
Luigi Illica
Pagal Victorien Sardou „Toska“
Kalba italų
Premjeros data, teatras 1900 m. sausio 14 d.
Teatro Costanzi, Roma
Premjera Lietuvoje 1932 m. Valstybės teatre Kaune
Ištrauka
Arija Vissi d’arte, atlieka
Francisca Pomar de Maristany, 1929 m.

Toska (Tosca) – 1900 m. trijų veiksmų opera, kurią sukūrė italų kompozitorius Džakomas Pučinis (1858−1924). Tai viena populiariausių operų, 2011/2012−2015/16 metų sezonų laikotarpiu buvo 5-a pagal atlikimų skaičių pasaulyje.[1]

Istorija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Opera „Toska“ sukurta pagal to paties pavadinimo prancūzų dramaturgo Viktorjeno Sardu (Victorien Sardou) 1887 m. pjesę, skirtą Sarai Bernar. Dž. Pučinis pradėjo galvoti apie operą šia tema 1889 metais, tačiau jo leidėjas Džulijus Rikardis įsigijo teises į siužetą kompozitoriui Albertui Frankečiui. Dėl nežinomų priežasčių siužetas buvo perduotas Dž. Pučiniui. Libretas buvo parašytas Luidžio Ilikos ir Džiuzepės Džiakozos, kurie jau anksčiau parašė Dž. Pučinio operos „Bohema“ libretą. Operos premjera įvyko 1900 m. sausio 14 d. Romos Kostancų teatre (Teatro Costanzi). Kaip ir „Toskos“ istorijoje, to meto Italijoje buvo neramu. Policija buvo gavusi pranešimų apie anarchistų ketinimus susprogdinti teatrą, dėl ko operos premjerą teko vieną dieną atidėti. Joje dalyvavo Italijos ministras pirmininkas ir keletas jo kabineto narių.

„Toska“ sulaukė didžiulės sėkmės tarp operos lankytojų, tačiau kritikai buvo mažiau palankūs. Gabrielis Forė rašė apie Dž. Pučinį ir jo verizmo operos italų kolegas, kad jie kuria „sriubą, kur yra sumaišytas kiekvienas stilius iš kiekvienos šalies. Ir visur, štai, jie sutinkami išskėstomis rankomis“. Po 1903 m. „Toskos“ premjeros Paryžiuje G. Forė laiške žmonai liejosi: „keista muzikos mokykla, kuriai priklauso Dž. Pučinis. Tai trys ar keturi draugužiai, kurie išvystė neoitališką stilių, kuris yra labiausiai pasigailėtinas egzistuojantis dalykas“. Vėliau Bendžaminas Britenas kalbėjo apie Dž. Pučinio muzikos „pigumą ir tuštumą“. Nuoseklus Dž. Pučinio kritikas, amerikiečių muzikologas Džozefas Kermanas pavadino „Toską“ „bjauriu mažu netikėtumu“ (shabby little shocker). Kiti kritikai „Toskos“ populiarumą aiškino jos teatrališkumu, o ne muzikos verte. Nepaisant kritikos „Toska“ užsitvirtino kaip neatsiejama operinių programų dalis. Marija Kalas įvardijama kaip puikiausia Florijos Toskos vaidmens atlikėja.

„Toska“ pastatyta Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre 1932, 1950, 1977, 1997 metais.[2]

Siužetas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Pagrindiniai veikėjai:

  • Florija Toska (sopranas) − Romos operos primadona;
  • Marijus Karavadosis (tenoras) − tapytojas;
  • Baronas Skarpija (baritonas) − Romos policijos viršininkas;
  • Čezarė Andželotis (bosas) − politinis kalinys;

ir kiti.

DĖMESIO: toliau atskleidžiamos kūrinio detalės

Operos veiksmas vyksta 1800 m. birželio 14 d. Romoje Napoleoninių karų metu, tuo pat metu, kai vyko Marengo mūšis. Romoje vyrauja visiška suirutė. Pabėgęs politinis kalinys Čezarė Andželotis įsiveržia į bažnyčią, kurioje tapytojas Marijus Karavadosis tapo Marijos Magdalenos paveikslą. Jį įsimylėjusi yra operos primadona Florija Toska, kuri pavyduliauja paveiksle tapomai moteriai. Karavadosis padeda Andželočiui pabėgti ir pasirodo, kad jo tapoma moteris iš tikro yra bažnyčioje besilankanti bėglio sesuo. Į bažnyčią po to įsiveržęs policijos šefas, baronas Skarpija išsiaiškina, kad Karavadosis yra susijęs su Andželočiu ir liepia pasekti agentams Toską. Šie ją pasekę randa Karavadosį ir jį suima. Išgirdusi Karavadosį kankinant Toska išduoda paslaptį, kur pasislėpęs Andželotis. Tuo metu baroną Skarpiją apima geismas Toskai. Policijos agentai suranda bėglį, tačiau šis nusižudo. Baronas Skarpija rengia mirties egzekuciją Karavadosiui. Toska, norėdama išgelbėti mylimąjį, pasiūlo Skarpijai mainais savo kūną už tapytojo gyvybę. Skarpija parašo dokumentus, leidžiančius saugiai išvykti Toskai ir Karavadosiui, tačiau tikina, kad egzekuciją reikės suvaidinti. Bandant Skarpijai ją išprievartauti, Toska jį nužudo peiliu. Likus valandai iki egzekucijos Karavadosis paprašo sargybinio leidimo parašyti meilės laišką Toskai. Tuo metu pasirodo ji su leidimais. Iš Toskos tapytojas sužino, kad ji nužudė Skarpiją. Karavadosis nuvedamas į tai, kas turėtų būti surežisuota bausmė, tačiau nušaunamas iš tikro. Tai sužinojusi Toska nusižudo nušokdama nuo sienos.

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  • Kendell, Colin. The Complete Puccini. Amberley Publishing Limited, 2012, 6 dalis
  • Steen, Michael. Puccini's Tosca: A Short Guide to a Great Opera. Icon Books Ltd, 2013
  • Encyclopaedia Britannica