Tat tvam asi

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.

Tat tvam asi (skr. तत्त्वमसि – „tat tu esi“) – vienas iš svarbiausių vedantos teiginių (mahavakjų), kuriuo apibrėžiamas santykis tarp individo ir absoliuto.[1][2]

Pirmąkart šis teiginys paminėtas Čandogja Upanišadoje, datuojamoje apie 600 m. pr. m. e. Tat tvam asi neretai pakartojamas šeštajame minėtos Upanišados skyriuje, kuomet mokytojas Udalaka Arunis aiškina savo sūnui aukščiausiosios realybės (brahmano) prigimtį.[3] Skirtingos vedantos mokyklos (daršanai) šį teiginį aiškina savaip. Advaita vedantoje aiškinama, kad „Tat“ atitinka brahmaną, absoliutą, amžinąjį, nekintamąjį, o tu – atmaną (negimstančią, nemirštančią, absoliučiąją sąmonę, kuri pranoksta bet kokį dvylipumą ir kūniškumą). Taigi, atmanas ir brahmanas yra tapatūs.[1][2] Tat tvam asi buvo vienas iš kertinių advaitos vedantos mokyklos atstovo Šankaros doktrinos teiginių.[3]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. 1,0 1,1 Rytų išminties enciklopedija. Tyto alba. Vilnius, 2010., 416 psl.
  2. 2,0 2,1 tat tvam asi. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013.
  3. 3,0 3,1 Tat tvam asi Britannica Online Encyclopedia. Nuoroda tikrinta 2019-09-26.