Tarptautinis paprotys

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Tarptautinis paprotys – vienas iš tarptautinės teisės šaltinių, kaip bendrosios praktikos įrodymas. Tarptautinio papročio elementai yra du:

  • bendra praktika, kuri reiškia tam tikrų faktų, elgesio, veiksmų ar neveikimo pasikartojimą ar pastovumą, ir,
  • tokios praktikos pripažinimas teisine norma, kas reiškia, kad valstybės ne tik laikosi tam tikrų įprastinių taisyklių, bet aiškiai išreiškia savo įsitikinimą (opinio juris), kad tokia taisyklė yra privaloma.

Nacionalinėje teisinėje sistemoje akivaizdžiu teisinio papročio įrodymu gali būti teisminė praktika, kurią aukščiausieji teisminiai organai pripažįsta privaloma. Taigi, iškyla praktinių sunkumų įrodant atitinkamo papročio egzistavimą. Kaip įrodymai gali būti naudojami valstybių vidaus teisės aktai, tam tikros pozicijos laikymasis rengiant atitinkamos konvencijos projektą, komentarai dėl projekto turinio.

Sąlygos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Kad susiformavo paprotys gali paliudyti 4 sąlygos:

  • nuostata yra teisinė norma;
  • ji neturi išlygų;
  • dalyvavimas konvencijoje yra platus ir reprezentatyvus;
  • norma atspindi vieningą praktiką, kurios laikosi ypatingai suinteresuotos ją taikyti valstybės.