Taranatha
Taranatha (skr. तारनाथ = IAST: Tāranātha – „globojamas Taros“, tibet. ཏ་་ར་ན་ཐ་ཀུན་དགའ་སྙིང་པོ = ta ra na tha kun dga' snying po; g. 1575 m., Drongas, vakarų Tibetas – m. 1634 m., Lasa) – Tibeto istorikas, mokslininkas, filosofas, priklausęs budistinei džonangpos mokyklai (vienas svarbiausių jos vadovų). Sanskrito ir tantrinių tekstų žinovas.
Taranatha rinko ir restauravo rašytinius Tibeto istorinius šaltinius. Parašė knygas apie sidhantą ir budizmo istoriją Indijoje (abi 1608 m.).[1] Taranathos versti sanskrito kūriniai įtraukti tibetietiškąjį kanoną (tengjur).
1615 m. Taranatha įsteigė Takten Puncog Čoilingo vienuolyną, kuriame plėtota džonangpos tradicija (vėliau vienuolyną užėmė gelugpa, o per kultūrinę revoliuciją jis sugriautas). Paskui išvyko į Mongoliją, kur įsteigė dar kelis vienuolynus. Teigiama, kad vėliau atgimė kaip Chalchos kunigaikščio sūnus Dzanabadzaras.[2]
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ Taranatha. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIII (Šalc–Toli). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2013
- ↑ Позднеев А. Монголия и монголы. Результаты поездки в Монголию, исполненной в 1892–1893 гг. Т. 1. СПб: типография Императорской АН, 1896.