Stefanas Nemaničius
| Stefanas Nemaničius serb. Стефан Немањић | |
|---|---|
| Serbijos karalius | |
| |
| Nemaničiai | |
| Gimė | apie 1165 |
| Mirė | 1228-09-24 |
| Palaidotas (-a) | Moračos vienuolynas |
| Tėvas | Stefanas Nemanja |
| Motina | Anastasija |
| Sutuoktinis (-ė) | Eudokija Angelina Ana Dandolo |
| Karūnavimas | 1217 (karaliumi) |
Stefanas Nemaničius (sam. Стефан Немањић), Steponas II Pervovenčanas, Stẽponas Pirmàsis Karūnúotasis[1] (sam. Стефан Првовенчани; apie 1165–1228 m. rugsėjo 24 d.) – Serbijos didysis kunigaikštis (županas) nuo 1196 m., Serbijos karalius nuo 1217 m. iki savo mirties 1228 m. Dėl Serbijos didžiosios kunigaikštystės statuso pakėlimo į karalystę ir pagalbos broliui šv. Savai steigiant Serbijos stačiatikių bažnyčią laikomas vienu svarbiausių Nemaničių dinastijos atstovų.
Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
Stefanas Nemaničius buvo antrasis didžiojo kunigaikščio Stefano Nemanjos ir Anastasijos sūnus. Jo vyresnysis brolis ir sosto paveldėtojas Vukanas valdė Zetą ir aplinkines provincijas, o jaunesnysis brolis Rastko (vėliau žinomas kaip šventasis Sava) valdė Humą.
Bizantijos imperija Raškos kunigaikščius laikė priklausomais nuo imperijos, Stefanas Nemanja bandė įtvirtinti savo savarankišką statusą. Tai kėlė konfliktus ir įtampas serbų santykiuose su Bizantija. 1191 m. bizantiečiai įsiveržė į Serbiją ir siaubė Pietų Moravos pakrantes. Nemanja turėjo taktinį pranašumą ir savo ruožtu puolė bizantiečius. Priešininkai nusprendė sudaryti taikos sutartį. Šia imperatoriaus Izaoko II Angelo ir Stefano Nemanjos sutartimi taip pat buvo patvirtintos S. Nemanjos sūnaus Stefano vedybos su Izaoko II anūke Eudokija Angelina. Stefanas Nemaničius gavo sebastokratoriaus titulą.
Nors Vukanas buvo Nemanjos vyriausiasis sūnus, Nemanja buvo linkęs Serbijos soste matyti Stefaną II, nes jis buvo vedęs Bizantijos princesę Eudokiją. Panašu, kad Vukanas į tokį paveldėjimo eilės pakeitimą reagavo pasiskelbdamas „Duklios karaliumi“. Nors ir naudodamas „suverenaus“ monarcho titulą, Vukanas išliko pavaldus tėvui. 1196 m. kovo 25 d. Stefanas Nemanja Rase sušaukė tarybą, kur oficialiai atsisakė sosto savo antrojo sūnaus Stefano naudai, šiam perleisdamas visas savo valdas. Toks sprendimas neatitiko tradicinės pirmagimystės teisės, pagal kurią sostą turėjo paveldėti Vukanas, dėl to Vukanas sprendimą sutiko nepalankiai. S. Nemanja Šv. Petro ir Povilo cerkvėje priėmė vienuolio įžadus ir vienuolišką Simeono vardą. Jis pasitraukė į savo Studenicos vienuolyną, o žmona Anastasija – į Dievo Motinos vienuolyną Kuršumlijoje. Po daugybės Savos (tokį vardą pasirinko vienuoliu tapęs S. Nemanjos sūnus Rastko) kvietimų Simeonas iškeliavo į Atono kalną ir 1197 m. prisijungė prie Savos Vatopedi vienuolyne. 1199 m. jiedu atstatė Bizantijos imperatoriaus serbams atiduotą sugriuvusį Rytų stačiatikių vienuolyną Hilandare, kuris netrukus tapo Serbijos dvasinės kultūros centru. Simeonas mirė 1199 m. vasario 13 d.
Kol buvo gyvas Nemanja, Vukanas nesipriešino Stefano Nemaničiaus valdžiai, bet, kai tik Nemanja mirė, jis ėmė rengti sąmokslą prieš Stefaną Nemaničių, siekdamas pats tapti valdovu. Jam paramą suteikė Vengrijos karalius Emerikas (1196–1204 m.), kuris tuo metu kovojo su Antrąja Bulgarijos imperija ir ieškojo sąjungininkų. Su vengrų kariuomenės pagalba 1202 m. Vukanui pavyko nuversti Stefaną, kuris pabėgo į Bulgariją. Vukanas faktiškai tapo Vengrijos vasalu, Vengrijos karalius į savo titulą įtraukė ir Serbiją. Stefanas paramos ieškojo pas Vengrijos priešus, tiek laikinus kaip Bosnijos banas, tiek nuolatinius, tokius kaip Bulgarijos caras Kalojanas.[2] Bulgarijos caras mainais už kai kurias rytines Serbijos teritorijas Stefanui suteikė kumanų kariuomenę. Su jos pagalba Stefanas sostą atgavo. Pilietinis karas tęsėsi, kol Stefano ir Vukano brolis Rastko, grįžęs iš Hilandaro vienuolyno su tėvo palaikais, apie 1204 ar 1205 m. juos sutaikė. Vukanas gavo valdyti Duklią, o Stefanas – visą Serbiją.[3]
Stefanas Nemaničius tęsė tėvo politiką siekti Serbijos nepriklausomybės. Situacija aplink Serbiją tuo metu buvo gerokai pasikeitusi. Ketvirtojo kryžiaus žygio metu kryžiuočiai užėmė Konstantinopolį ir ten 1204 m. įkūrė Lotynų imperiją, Bizantijos imperija laikinai nustojo egzistuoti. Bulgarijos caras Kolojanas, kuris iš pradžių dalyvavo kryžiaus žygyje, nusprendė iš jo pasitraukti ir sukėlė kryžiuočiams daug rūpesčių, tačiau 1207 m. žuvo mūšyje prie Salonikų. Pasinaudojęs proga Stefanas Nemaničius puolė Bulgarijos valdas, užėmė Vranjeną, Pologą, Prizreną ir, svarbiausia, Nišą, kuris buvo strateginėje vietoje, prekybiniame kelyje iš Centrinės Europos į Konstantinopolį.
Visi šie įvykiai lėmė tai, kad vietoje galingos Bizantijos imperijos susikūrė kelios konkuruojančios dėl jos palikimo valstybės, o Bulgarija taip pat labai susilpnėjo. Tuo pačiu gerokai išaugo Vakarų, ypač Venecijos, vaidmuo regione. Dėl to buvęs Rytų valdovų protežė paramos ėmė ieškoti Venecijoje ir pas popiežių.[4] Su Venecija ryšiai sustiprinti per vedybas. Stefano Nemaničiaus santykiai su pirmąja žmona Eudokija buvo komplikuoti. Pasak Bizantijos istoriko Niketo Choniato jie išsiskyrė apkaltinę vienas kitą neištikimybe po to, kai jau buvo susilaukę trijų vaikų. 1207 m. antrąja jo žmona tapo Ana Dandolo, Venecijos dožo Enrico Dandolo anūkė, su ja Stefanas Nemaničius susilaukė sūnaus ir dukters. Stefano Nemaničiaus pastangos suartėti popiežiaus buvo priimtos palankiai. 1217 m. popiežius Honorijus III jį karūnavo "Serbijos, Dalmatijos ir Bosnijos karaliumi".[5][6]
Po karalystės paskelbimo buvo įvykdyta bažnyčios reforma. Bizantiškoje tradicijoje šalies nepriklausomybė buvo siejama ir su atskira autokefaline bažnyčia. Tuo metu Serbija priklausė stačiatikiškai Ohrido arkivyskupystei, kurios arkivyskupas siekė išlaikyti serbiškasias diocezijas savo priklausomybėje.[7] Palankias sąlygas diplomatiniams manevrams sudarė tai, kad Bizantijos imperijos vietoje susikūrė kelios konkuruojančios dėl Bizantijos palikimo valstybės. Lotynų imperiją valdė Henrikas I Flandrietis, Teodoras Komninas Duka įkūrė savo Epyro despotiją, o Teodoras I Laskaris valdė Nikėjos imperiją. Pastarąjį palaikė Bizantijos kilmingieji ir Konstantinopolio patriarchatas. Stefanas Nemaničius ėmė derėtis su Teodoru I Laskariu ir Konstantinopolio patriarchatu, iš kurių gavo Serbijos stačiatikių bažnyčios autokefalijos pripažinimą, mainais nutraukdamas ryšius su popiežiumi. 1219 m. Žičoje buvo įkurta atskira Serbijos arkivyskupija[8], kurios arkivyskupu tapo Stefano Nemaničiaus brolis, nuo to laiko žinomas kaip šv. Sava. 1221 m. šv. Sava jį dar kartą vainikavo pagal Bizantijos ritualą.[1]
Prieš mirtį Stefanas tapo vienuoliu. Serbų stačiatikių bažnyčia laiko jį šventuoju. Paveldėtoju tapo sūnus iš pirmosios santuokos – Stefanas Radoslavas.
Stefanas Nemaničius buvo vienas pirmųjų serbų hagiografų, apie 1216 m. parašė "Simeono gyvenimą" apie savo tėvą Stefaną Nemanją.[9]
Nuorodos[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- ↑ 1,0 1,1 Steponas Pervovenčanas, vle.lt
- ↑ Cirkovic (2008), p.37.
- ↑ Antic (2018), p.52.
- ↑ Cirkovic (2008), p.37.
- ↑ Nemanjić Dynasty, britannica.com
- ↑ Serbia: History, britannica.com
- ↑ Antic (2018), p.54.
- ↑ Eglė Pacevičienė. Serbijos istorija, vle.lt
- ↑ Stephanos Efthymiadis (ed.) The Ashgate Research Companion to Byzantine Hagiography– Volume I: Periods and Places, Ashgate Publishing, Ltd., 2013. P.375. ISBN 1409482685
Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]
- Čedomir Antic. The History of Serbia. Laguna, 2018. P.349. ISBN 978-86-521-3129-7
- Sima M. Cirkovic. The Serbs. John Wiley & Sons, 2008. P.352. ISBN 9781405142915