Stasys Guiga

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search

Stasys Guiga (kovos vardas Tarzanas; 1920 m., Mėžionėliai, Švenčionėlių valsčius, Švenčionių apskritis – 1986 m., Činčikos, Švenčionių rajonas) – vienas iš ilgiausiai besislapsčiusių (iki mirties 1986 m.) Lietuvos partizanų.

Biografija[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Buvo Šaulių sąjungos narys. 1944 m. liepą įstojo į Lietuvos laisvės armijos Tigro rinktinės Adolfo Grigonio-Paberžio būrį. Po 1952 m. vasario 10 d. kautynių su čekistais Pastovių rajono Rinkionių apylinkėje (dabar Gudija) buvusiame bunkeryje (būrio vadas, Tigro rinktinės štabo viršininkas A. Grigonis-Paberžis, partizanai Pranas Grigonis-Ąžuolas, Bronius Laurukėnas-Uosis, žuvo) prasiveržęs pasitraukė ir beveik visą laiką slapstėsi Onutės Činčikaitės sodyboje Činčikose. O. Činčikaitei naktimis padėdavo dirbti įvairius žemės ūkio darbus, taisė žemės ūkio padargus, dirbo naujus. 1986 m. peršalęs šaltame tvarte susirgo plaučių uždegimu. O. Činčikaitei dėl konspiracijos negalint pakviesti gydytojo, mirė. Partizano palaikai buvo slapta palaidoti šalia kaimo augančiame Nevieriškės miškelyje, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę perkelti į Švenčionėlių kapines. 1994 m. pastatytas ir atidengtas skulptoriaus Romo Kazlausko ištašytas antkapinis paminklas.[1]

Pripažinimas[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Šaltiniai[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

  1. Striužas, Valdas. „Prieš 25 metus mirė“. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras. Nuoroda tikrinta 2015-05-26.